Kadaise žiemomis Lietuvoje vaikai pro pusnis vaikščiojo lyg pro tunelius, temperatūra galėdavo nukristi iki –20 ar –30, o kartais peržengdavo ir –40. Tuomet užšaldavo ne tik upės ir ežerai, bet ir Baltijos jūra. Nors skamba kaip pasaka, istoriniai meteorologiniai duomenys rodo, kad šaltos ir baltos žiemos 20 a. Lietuvoje buvo įprastos. Šiandien meteorologas Gytis Valaika teigia, kad jau 15 metų nematėme tikrai šaltos žiemos. Tad kyla klausimas, ar baltas Kalėdas greitai laikysime tokiu pat egzotiniu reiškiniu kaip ir speigą.
Vaikai pro pusnis vaikščiodavo lyg pro tunelius
Vyresni žmonės nuolat kartoja, kad anksčiau (tarpukariu ar sovietmečiu) kiekvienos Kalėdos buvo baltos. Tačiau meteorologas G. Valaika teigia, kad tai tikrai netiesa, pilkesnių švenčių būdavę ir anksčiau. Tiesa, šiais laikais jų pasitaiko žymiai daugiau.
„Aišku, tos pilkos Kalėdos būdavo jau labiau, sakykim, kaip išimtis, o dabar baltos Kalėdos labiau išimtis – apsivertė, galima sakyt, viskas atvirkščiai. Dabar sakome, kad net jeigu truputėlį pasninga per Kalėdas, tai jau gerai, o seniau iš esmės, aišku, dominavo tos baltos Kalėdos, bet įsiterpdavo ir pilkesnių“, – teigė pašnekovas.
G. Valaikos teigimu, seniau žiemos dažniausiai būdavo stabilios – užėję šalčiai laikydavosi iki kovo, o atodrėkis pasitaikydavo tik 1–2 kartus. Dėl to sniego danga nuolat storėdavo.
Žiema, 1967 m., asociatyvi nuotr. | LRT archyvų nuotr.
Storiausia sniego danga per visą Lietuvos orų stebėjimų laikotarpį – 94 cm, fiksuota 1931 kovo 17 d. Laukuvoje.
Meteorologas sako, kad beveik metro sniego danga susikaupė per visą žiemą, todėl žmonės, norėdami išeiti iš namų ar pašerti tvarte esančius gyvulius, po truputį kelius atsikasdavo. Tose vietose, kur vaikščiojama buvo mažiau, išaugo milžiniški sniego kalnai.
„Sakydavo, kad tiek daug sniego, jog tvoros nesimato. (…) Jeigu tais laikais eina maži vaikai, tai ten iš esmės vaiko ūgis lygus su sniego kalnu, vaikas nieko nemato, eina tuneliu tokiu. Tai tokių dalykų tikrai galėjo būti ir čia nėra išgalvota. Aišku, nebūdavo taip labai dažnai, bet pasitaikydavo“, – pasakoja G. Valaika.
Tačiau daug pavojingesnis sniego reiškinys ištiko jau šiais laikais – 2008 m. lapkričio 25 d. Nidos ir jos apylinkių gyventojai atsibudo kone palaidoti po stora sniego danga. Drėgno sniego buvo pripustyta tiek daug, jog rytą kai kurie gyventojai sunkiai atidarė savo namų duris. Eismas buvo paralyžiuotas, autobusai į Smiltynę bent iki pietų neišvažiavo iš vietinės autobusų stoties. Remiantis Nidos meteorologijos stoties duomenimis, iškrito net 66 mm kritulių per 12 val. ir per trumpą laikotarpį susiformavo net 45 cm storio sniego danga.
Snygis Nidoje, 2008 m. | Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos nuotr.
G. Valaika aiškina, kad toks snygis – tai lokalus reiškinys, kurį mūsų regione lemia jūros efekto sniegas, susiformuojantis, kai labai šalta oro masė (pavyzdžiui, iš šiaurės judantis vėjas) užslenka virš santykinai šilto Baltijos jūros vandens.
„Čia yra lygiai taip pat, kaip Amerikoj prie Didžiųjų ežerų, kur metrą prisninga. (…) Amerikiečiai tai vadina ežero efekto sniegu“, – teigia specialistas.
Visgi snygis Nidoje ypatingas ne tik tuo, kad per trumpą laiką iškrito daug sniego, bet ir tuo, kad lapkričio 24 d. vakare sningant griaudėjo perkūnija.
„Čia gana unikalus reiškinys, kad snigtų ir dar kartais perkūnuotų“, – sako specialistas.
Gytis Valaika | E. Blažio / LRT nuotr.
Pūga ir cenzūra
Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (Meteo.lt) duomenimis, tik kartą, 1982 m. sausio 6–7 d., trečdalyje Lietuvos teritorijos siautėjo ypač stipri pūga (vėjo greitis tuomet buvo daugiau kaip 20 m/s). Ilgiausiai – 30 val. 30 min. – ji truko Ukmergėje. Fiksuota nuo –16 iki –18 °C (įprastai temperatūra pūgų metu būna nuo –5 iki –10 °C), be to, smarkiai snigo, ir sniego danga pastorėjo net 30–40 cm. Tai buvo katastrofinis meteorologinis reiškinys, dėl ko keliai buvo neišvažiuojami 5–6 dienas.
G. Valaika taip pat užsimena, kad ši pūga pareikalavo aukų. Tačiau kiek jų buvo, meteorologas atsakyti negalėjo, nes, anot jo, sovietinė spauda įprastai tokius dalykus nutylėdavo arba sumažindavo nukentėjusiųjų skaičių.
„Ten felčerė, jei neklystu, važiavo per pūgą pas gimdyvę, – apie pūgos aukas pasakojo G. Valaika. – Aš neatsimenu visų tų smulkmenų, bet, matyt, tos labiau iškilusios visuomenės istorijos jau negalėjo net ir sovietinė cenzūra nutildyti, bet kažkokius paprastesnius atvejus, jeigu žmogus sušalo niekam nežinomas ir niekas ten dėl to vėjo nepakėlė, tai tokius dalykus nutylėdavo. Ir sakydavo, kad gal šiaip žmogus mirė, „pijokėlis“ ar pan. Labai mėgdavo nepridėti tų mirčių, sakykim, prie kažkokio reiškinio, stengdavosi nutylėti, labai nesureikšminti.“
Pūga Mažeikiuose, 1994 m., asociatyvi nuotr. | LRT archyvų nuotr.
Be to, fotografuoti meteorologinius reiškinius buvo galima tik post factum, dėl to šiandien turime mažai sovietmečiu vykusių ekstremalių reiškinių kadrų. Tarp tokių atvejų, kada galėjo būti itin juntama sovietų valdžios cenzūra, anot pašnekovo, buvo viesulai, kurie kartais pasireiškia labai lokaliai.
Štai, pavyzdžiui, 1981 m. gegužės 29 d. apie 17 val. Širvintų miestelį vos per 15 minučių nusiaubė galingiausiu Lietuvos stebėjimų istorijoje laikomas viesulas. Šiais laikais tai būtų pagrindinė dienos ar net visos savaitės naujiena, o tuomet pirmosiomis dienomis jokių pranešimų apie baisų įvykį laikraščiuose nebuvo iš viso, tik viename Širvintų laikraštyje pasirodė trumpi pranešimai, kuriuose buvo išreiškiama užuojauta žuvusio vairuotojo šeimai.
Remiantis Meteo.lt skelbiama informacija, nacionalinėje spaudoje tik birželio 4 d. (t. y. tik po 6 dienų) buvo išleistas labai trumpas pranešimas apie viesulą: „Šių metų gegužės 29 d. apie 17 valandą Širvintų priemiesčiu prasiautė galingas viesulas. Jis padarė nemažai materialinės žalos miesto įmonėms ir gyventojams. Apgriauta sviesto ir sūrių gamykla, melioracijos statybos valdybos technikos kiemas, 15 gyvenamųjų namų, apdaužyta 30 automobilių. Vienas žmogus žuvo, yra sužeistų.“
G. Valaika sako, kad fotografuoti ir daryti išsamesnius reportažus buvo leista tik praėjus maždaug mėnesiui po įvykio. „Tada jau buvo leista žurnalistams ateiti ir aprašyti, kaip čia šauniai visi susidorojo su šitais visais padariniais, kaip čia greitai visi atstatė, kokie mes čia darbo liaudis, kaip mes tvarkingai dirbam ir kaip čia visi kartu viską galim sutvarkyti“, – teigia pašnekovas.
Anot G. Valaikos, būtent dėl šios sovietinės cenzūros gali būti, kad kai kurie istoriniai meteorologiniai reiškiniai liko visai nedokumentuoti.
Nykstantis reiškinys speigas ir užšalusi Baltijos jūra
Remiantis Meteo.lt, Lietuvoje speigas fiksuojamas tuomet, kai minimali oro temperatūra nukrinta iki –30 °C ir žemiau. Paskutinį kartą jis Lietuvoje fiksuotas prieš beveik 14 metų.
2012 m. vasario 2–5 dienomis į šalį ir visą regioną plūstelėjus ypač šaltai arktinei oro masei Panevėžyje, Ukmergėje, Utenoje ir Varėnoje oro temperatūra nukrito žemiau –30 °C.
Tačiau Lietuvos visų laikų šalčio rekordas buvo –42,9 °C, tokia temperatūra užfiksuota 1956 m. naktį iš sausio 31 į vasario 1 d. Utenoje. Tuomet užšalo ne tik visi ežerai ir upės, bet ir Baltijos jūra iki Danijos krantų. Per praėjusius 300 metų visos jūros užšalimas fiksuotas 20 kartų.
„Būdavo kažkokių kalbų, nežinau, kiek jos ten tikslios, bet sakydavo, esą per labai šaltas žiemas sviestą gabendavo ar į Švediją, ar kažkur rogėmis per Baltijos jūrą. (…) Tai nežinau, ar čia tarpukariu, ar čia dar senesni kažkokie laikai, kad į roges įkinkydavo [arklius] ir keliaudavo parduoti produkcijos taip per jūrą, – pasakoja G. Valaika. – Gal ten pagražinta labai viskas buvo. Gal kažkur ir keliavo iki kokio Gotlando, gal kokie latviai ar kas. Kažkas gal pabandė ir paskui liko pasaka.“
Užšalusi jūra, 1924 m. | Trakų istorijos muziejaus, LIMIS nuotr.
Tačiau šiandien jūra keliauja jau tik šiauriau esančių šalių (Estijos, Suomijos) gyventojai ir svečiai.
„Ten jūra labiau užšąla, nes ji mažiau druskinga ir ten yra daugiau salų. Tikrai žinau, kad kai šaltesnė žiema, bent jau estai turi ir ledo kelią (tarp salų yra 80 km kelių tinklas, ilgiausias kelias driekiasi 25 km tarp žemyninės dalies ir Hyjumos salos – LRT). (…) Suomiai irgi kažką panašaus turi“, – teigia pašnekovas.
Nors visos jūros užšalimas yra itin retas reiškinys, G. Valaikos teigimu, žiemų, kai apledėdavo bent dalis jūros, dažniausiai priekrantė, anksčiau pasitaikydavo dažnai. Paskutinį kartą Lietuvoje tai fiksuota 2010–2011 metų žiemą. Tuomet, remiantis palydoviniais duomenimis, priekrantėje buvo susiformavę keli kilometrai ledo, nuo kranto net nesimatė vandens.
„Sakau, 15 metų neturėjome tikrai šaltos žiemos, Baltijos jūra iš esmės yra geras indikatorius. O pajūris dabar labai dažnai skundžiasi, kad nei sniego jie ten turi, nei šalčio. Va jeigu Baltijos jūra pradeda užšalti ir prie kranto stovint vandens nesimato, tai tikrai jau šalta“, – teigia meteorologas.
Anot jo, kad Baltijos jūra apledėtų, reikia, kad regione rečiau lankytųsi nuo Atlanto vandenyno judantys ir šilumą pernešantys ciklonai. Be to, svarbu, kad ilgą laiką (keletą savaičių ar mėnesių) visame regione laikytųsi –20, –25 ar dar žemesnė temperatūra. Tačiau šiandien tokių temperatūrų nebeturime, tad ir jūra nebeužšąla.
„Sakau, jau čia tokių žiemų nebebūna. Kad visa jūra užšaltų, tai čia stebuklas būtų, turbūt pradėtų čia visi apie ledynmetį kalbėti. Bet jau, manau, ir Baltijos jūros priekrantės užšalimas daug kam baimę įvarytų. Sakytų: „Kur jūs čia klimato kaitą matote ar šiltėjimą?“ Nors tikrai taip gali nutikti, nes niekada nulinė tikimybė nėra“, – sako meteorologas.
Vilnių ir Kauną užliejęs Didysis potvynis
Šių metų vasarį buvo nemažai naujienų apie tai, kad dėl ledonešio Vakarų Lietuvoje įstrigo kelios baržos: viena, prikrauta generatorių, sustojo Atmatoje ties Rusne, kita, su metalo kroviniu, – ties Uostadvariu. Tačiau ledonešis gali sukelti žymiai daugiau nemalonumų nei laiku nepristatyti kroviniai. Štai, pavyzdžiui, 1928 m. balandžio 1 d. ledo sangrūdos nuvertė vieną iš naujai pastatyto (dar galutinai nebaigto) Panemunės tilto Kaune atramų.
Sugriuvęs Panemunės tiltas, 1928 m. | Kauno miesto muziejaus, LIMIS nuotr.
Tačiau pavojingiausia, anot meteorologo, kai vykstant ledonešiui susidaro ledo sangrūdos ir joms tapus savotiška užtvanka labai sparčiai pradeda kilti vanduo. Vėliau, ledui tirpstant, vandens lygis dar labiau pakyla. Dėl to 1931 m. prasidėjo Didžiuoju vadinamas potvynis.
Tą žiemą Lietuvoje laukus uždengė 40–50 cm sniego sluoksnis. Tuo metu Nemune ledo storis siekė 40–45 cm. Potvynio Kaune buvo tikėtasi prieš Velykas, kurios tais metais buvo švenčiamos balandžio 9-ąją. Velykos praėjo, nieko neįvyko ir visi nusiramino. Bet 1931 m. balandžio 14–15 d. Kaune prasidėjo vienas didžiausių ir garsiausių 20 a. Lietuvos potvynių. Nors tų metų pavasaris labiausiai garsėja Vilniaus užtvindymu, pirmi šio potvynio vaizdai buvo užfiksuoti Kaune.
Ant ledo lyčių stovi policininkas Pranas Vainikonis. Fone – Vytauto Didžiojo tiltas ir bažnyčia; | Vytauto Didžiojo karo muziejaus, LIMIS nuotr.
Ledo sangrūdos prie Vytauto Didžiojo tilto. Taip pat matyti Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčios bokštas ir Vytauto Didžiojo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia | Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, LIMIS nuotr.
Per potvynį buvo užlieta apie 30 gatvių, 204 namai, nukentėjo 700 šeimų. Balandžio 15 d. vanduo buvo pakilęs net 6,78 metro. Didžiausios ledo sangrūdos, kurios tais metais nulėmė aukštą vandens lygį, susidarė ties Pyplių gyvenviete.
Istoriniuose kadruose matyti, kaip žmonės Kaune joja ant arklių, kurie iki pusės yra vandenyje.
„Iš esmės reikėtų taip įsivaizduoti, kad labai stipriai pakyla vanduo ir užlieja net ir svarbią miesto dalį. Tai kokia ta transporto priemonė? Arba ant arkliuko lipi, arba turi valtį iš karto turėti. Kas Kaune gyveno, tie buvo labai prisitaikę prie to, kas arčiau upės gyveno, tai tikrai turėjo valtelę. Jie žinojo, kad pavasarį teks keltis į antrą aukštą ir reikia turėti valtelę, šalia prisirišti, – LRT.lt pasakoja Gytis Valaika. – Tos nuotraukos įrodo, kad kaip Venecijoje namai iš abiejų pusių [buvo apsemti] ir plauk kanalu arba eik. Arklys aukštas, tai jis ir eidavo. O žmogus, kai ten jau būdavo gal iki galvos ar dar daugiau [vandens], neprabris lengvai šalto ledinio vandens.“
Potvynis Kaune truko keturias dienas. Tačiau balandžio 21 d. jis smogė Vilniui. Tuo metu iš krantų išsiliejusios Neris ir Vilnelė užtvindė žemesnes Vilniaus miesto gatves. Aukščiausias užfiksuotas vandens lygis – 8,25 m virš posto nulio. Neįtikėtinai aukštai pakilęs vanduo apsėmė Katedros aikštę, dabartines T. Vrublevskio, Tilto, Žygimantų gatves, Antakalnio ir Žvėryno rajonus. Arkikatedros požemiai buvo užlieti iki lubų. Kai kurios požemių sienos suskilo.
Norint bent kiek įsivaizduoti, kiek buvo pakilęs vandens lygis Vilniuje 1931 m. balandžio 26 d., galima paieškoti žymos ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Didysis potvynis Vilniuje, 1931 m. | Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, LIMIS nuotr.
Didysis potvynis Vilniuje, 1931 m. | Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, LIMIS nuotr.
Didysis potvynis Lietuvoje nebuvo pirmas, nebuvo ir paskutinis. 1946 m. kovo 25 d. rytą Kauno senamiesčio vandens matavimo stotyje buvo pasiektas aukščiausias stebėjimų istorijoje vandens lygis – 8,57 m. Net du trečdaliai tuomečio Kauno miesto ir jo priemiesčių buvo apsemta. Žmonės puolė gelbėtis lipdami į antrus namų aukštus, o gyvenę žemesnėse trobelėse kabarojosi ant stogų. Neišvengta skaudžių nelaimių: stipri ištvinusios upės srovė su ledais nusinešė kai kurias sodybas su gyventojais, gyvuliais ir kitu turtu. Galop miestiečiai susidūrė su maisto ir švaraus geriamojo vandens stygiumi.
Šis potvynis prisidėjo prie požiūrio, jog norint išvengti panašių nelaimių ateityje aukščiau Kauno būtina pastatyti hidroelektrinę.
„Kai nebuvo Kauno hidroelektrinės, Kaunas labai kentėdavo. Kentėdavo ir Vilnius, nes nebuvo ir krantinės paaukštintos, o vargingesni žmonės gyveno arti upės. Ten visi žinojo, kad vanduo gali ateiti į svečius, ir ateidavo, tai ir kentėdavo dažniausiai tie žmonės. Bet paskui atsirado hidroelektrinė ir bent jau Kauno atveju tai labai pasitarnavo“, – pasakoja G. Valaika.
Šiandien, specialisto teigimu, tiek dėl Kauno hidroelektrinės, tiek dėl klimato kaitos ledonešiai Lietuvoje tampa vis didesne egzotika. Ir tai nėra labai gerai. G. Valaika pasakoja, jog nors šis reiškinys gali būti labai pavojingas žmonėms, jis atlieka naudingą upės sanitaro vaidmenį.
„Ledonešis yra gamtai naudingas. Gaila, hidrologas Gintaras Valiuškevičius iškeliavo į amžinybę, jis labai daug būtų galėjęs papasakoti apie šituos dalykus, bet kiek jis man yra pasakojęs, tai šis reiškinys tikrai svarbus mūsų upėms, nes išvalo augmeniją ir dugną performuoja.“
Žymusis uraganas Anatolijus, kurio neturėtume vadinti uraganu
1999 m. gruodžio 4 d. Lietuvą siaubė uraganas Anatolijus, o 2005 m. sausio 8–9 d. – Ervinas. Anot G. Valaikos, tokias audras taip pat, kaip ir anksčiau aptartus reiškinius, galima būtų laikyti šaltojo metų laikotarpio reiškiniais. Vis dėlto jis sako, kad jų nereikėtų vadinti uraganais.
„Mes kažkaip naudojam tą žodį „uraganas“, bet iš tikrųjų tarptautiniu mastu tai būtų labai tikslus apibrėžimas „ciklonas Anatol“. (…) Tai yra ciklonas, uraganų pas mus nebūna“, – teigia pašnekovas.
Kad ir kaip pavadinsi, Anatolijus yra laikomas viena iš daugiausia nuostolių sukėlusių gamtos stichijų Lietuvos istorijoje.
Meteo.lt skelbia, kad vėjo greitis (gūsių metu) siaučiant Anatolijui Nidoje buvo net iki 40 m/s. Dėl audros susidarė iki 4–6 metrų aukščio bangos, į krantą ties Palanga buvo išmestas jūroje dreifavęs Norvegijos laivas „Seines“, jį tik 2000 m. balandį (iškasus jūroje kanalą) pavyko ištempti atgal į jūrą. Stipriai nukentėjo šalies paplūdimiai ir kopagūbriai. Skaičiuojama, jog bangos tuomet nusinešė net ~4 mln. m³ smėlio. Buvo sustojusi Klaipėdos uosto veikla, užlietos kai kurios Klaipėdos senamiesčio gatvės. Įgriuvo Palangos tiltas, o Neringoje smarkus vėjas nugriovė garsųjį Saulės laikrodį.
Vėtra ant namų ir kelių vertė medžius, plėšė stogus, apgadino daug pastatų ir transporto priemonių. Buvo sutrikdytas elektros linijų darbas: be elektros liko daugiau nei 100 tūkst. šalies gyventojų. Kai kurių elektros linijų atstatymo darbai truko net iki dviejų savaičių. Stichija Lietuvoje pareikalavo dviejų aukų.
Be to, G. Valaika užsimena, kad Anatolijus išvertė didelius miškų plotus, dėl to nukrito medienos kaina.
„Aš tada visai vaikas buvau, tai neatsimenu, bet tais laikais žmonės sakė, kad ten dar ilgai buvo tų vėjo išvartytų medžių, labai ilgai tvarkė. Medienos kaina nukrito tais metais, nes ne tik kad Lietuvoje išvertė labai daug [medžių], bet reikėtų įsivaizduoti, kad labai didelėje Europos dalyje, nes audra kai ėjo, tai [buvo paveikta] pietinė Skandinavijos dalis, čia Baltijos regionas, tai labai daug miško išvertė“, – pasakoja meteorologas.
Gytis Valaika | E. Blažio / LRT nuotr.
Ar dar gali būti pagerintas kuris nors rekordas?
G. Valaika teigia, kad nors ledonešiai, itin stiprios pūgos ir speigo atvejai Lietuvoje tampa vis retesni, audrų ir kitų ekstremalių reiškinių globaliu mastu daugėja. Taip pat ir Lietuvoje.
„Atmosfera šiltėja, tai kas yra ta šiluma? Tai yra energija, kuri turi būti kur nors sunaudota. Tas atmosferos, vandens paviršiaus šiltėjimas visada veda į kokius nors pavojingus, ekstremalius reiškinius. Tai taip ir su šitomis audromis – negali taip paimti, sakyti, kad va čia tikrai daugėja, reikia atlikti tyrimus, suskaičiuoti, bet tendencija tai tikrai yra į ekstremalėjimą, intensyvėjimą“, – sako G. Valaika.
Jei ekstremalių reiškinių daugėja, kodėl jų kasmet nematome Lietuvoje, o ir dabar, kai, sakytume, turėtų būti audrų sezonas, sąlygos pakankamai ramios?
Meteorologas atsako, jog nors bendros tendencijos nieko gero nežada, kalbant apie orų reiškinius, svarbu atsižvelgti į tarpmetinius svyravimus.
„Kartais taip nutinka, kai irgi juokauju, kad to, ko nedavė vienais metais, paskui su kaupu gaunam. Buvo prieš dvejus metus labai didelė kruša. Tai irgi tada, atsimenu, visą vasarą jokių audrų, nieko [nebuvo]. Jau ir audrų medžiotojai, fotografai sakydavo: „Jau viskas, nurašom šią vasarą, niekas čia nevyksta.“ Aš irgi jau sakiau, kad viskas, matyt, pagyvensim šią vasarą ramiai. Ir tada buvo dvi baisesnės audros. Ten išdaužė viską ir ten [fiksuota] viena didžiausių, stambiausių krušų, – pasakoja G. Valaika. – Sakau, atrodo, ramu, ramu, užsiliūliuojam ir tada gaunam su viskuo jau, kas ten buvo sukaupta, su dividendais viską išmoka gamta. Tai ir su šitais vėjais tikrai nereikėtų užsiliūliuoti, kad jeigu kelios žiemos, rudenys ramūs, tai visada jau čia taip ir bus.“
Pūga Vilniuje, asociatyvi nuotr. | D. Umbraso / LRT nuotr.
Kalbėdamas apie anksčiau aptartus šalčio ir sniego dangos storio rekordus, specialistas teigia, jog tikimybė, kad kuris nors iš jų bus pagerintas, maža, tačiau nėra nulinė. Vis dėlto, anot jo, yra didesnė tikimybė, jog kažkada šiame amžiuje pavyks pasiekti naują sniego, o ne absoliutų šalčio rekordą.
Pajūryje rekordą galėtų pagerinti pradžioje aptartas jūros efekto sniego reiškinys, pietuose – atslinkęs pietinis ciklonas, kuris būna labai drėgnas ir gali atnešti daug sniego. Kai lapkričio 26 d. šis ciklonas buvo užsukęs į Lietuvą, prognozuotas stichinis žiemos reiškinių kompleksas. Nors skaičiuota daugiau sniego, pietinėje Suvalkijos dalyje per trumpą laiką susiformavo 20 cm sniego danga.
Kodėl greičiausiai nebepagerinsime šalčio rekordo? Nes, remiantis 5 metų duomenimis, Lietuvoje pasitaiko 10 kartų daugiau šilumos rekordų negu šalčio. Štai ir 2025 m. gruodžio 10 d. Kybartuose buvo išmatuotas naujas gruodžio 10-osios aukščiausios oro temperatūros rekordas (10,3 °C). Ankstesnis šios dienos rekordas buvo užfiksuotas lygiai prieš 76 metus. Visa tai – klimato kaitos padarinys.
„Jeigu, sakykim, būtų klimatas stabilus ir labai nepakistų, tai turėtų būti panašiai: šalčio nedaug rekordų, šilumos nedaug rekordų. Ir dar įdomus dalykas, kad šalčio rekordų dabar dažniausiai pasitaiko arba rudenį, arba pavasarį. Žiemą jų dažniausiai dabar jau nebebūna. Tai tas speigas jau tapo beveik prie išnykimo ribos esančiu reiškiniu. (…) Kažkas klausė, kada gal turėsime –40 °C. Tai sakau, jog niekada negali sakyti, kad taip nebus, bet tikimybė tikrai labai arti nulio šiais laikais“, – sako meteorologas.
Žiemos žaidynės Ignalinoje, 1967 m., asociatyvi nuotr. | LRT archyvų nuotr.
Ar baltas Kalėdas jau reikėtų laikyti išnykusiomis?
Pernai tarpušvenčiu Meteo.lt skelbė, kad per pastaruosius 20 metų net 11 kalėdinių laikotarpių Vilniuje buvo besniegiai (arba mažasniegiai t. y. sniego danga siekė iki 1 cm). Taigi, sprendžiant pagal daugiametes tendencijas, kasmet yra didelė tikimybė, kad kalėdinės dienos bus šiltos ir be sniego.
Paskutinį kartą visos trys kalėdinės dienos stabiliai šaltos ir su sniegu (nors ir negausiu) Lietuvoje pasitaikė 2021 metais.
G. Valaika šias tendencijas įvardija kaip prastas: „Su tomis Kalėdomis dabar tendencija tokia, kad turbūt melstis reikia, nežinau, aukoti kažką. Dabar tokia tendencija, kad žiemos ir Kalėdos yra dažniausiai pilkos arba su mažai sniego; gali to sniego truputėlį būti papudruota, kaip sakau, bet kad būtų labai daug sniego ir šalta, tai jau labai sunku tikėtis.“
Tikimybė, kad per Kalėdas bus sniego | Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos nuotr.
Anot jo, didesnė tikimybė, kad sniego gali iškristi per Naujuosius Metus.
„Vis tiek labiau link sausio, tai ten jau, vidutiniškai imant, šalčiau šiek tiek būna, tai tikimybė didesnė, kad Naujieji Metai, sakykim, bus bent su trupučiu sniego. O Kalėdos – tai sunku viltis. Neturiu gerų žinių dėl Kalėdų“, – užbaigia meteorologas G. Valaika.
Šaltinis: lrt.lt