Gerėjant ligų diagnostikai ir informacijos prieinamumui, daugelis žmonių jau ankstyvame amžiuje susirūpina savo sveikata. Deja, tyrimų rezultatai gali nuliūdinti. Ligas diagnozuojantys patologai pastebi, kad vis dažniau sunkiomis ligomis, tokiomis kaip vėžys, suserga gana jauni žmonės.
Apie tai, kaip dirba patologai, kokias ligas pastebi dažniausiai ir kokį netikėčiausią tyrimą atliko – naujienų portalo tv3.lt interviu su LSMU Kauno ligoninės patologe dr. Eligija Damanskiene.
Autopsijų – mažiau nei anksčiau
Patologas daug kam atrodo paslaptinga profesija. Ką jūs iš tiesų darote?
Patologo darbas yra esminė medicinos grandinės dalis, nes mes, patologai, išsiaiškiname pagrindinę diagnozę. Dažnai vien mikroskopinio vaizdo neužtenka, kad nustatytum tikslią diagnozę. Mums svarbi negalavimo trukmė, kurioje kūno vietoje vyksta procesas, kaip buvo gydyta ir kt. Tokiais atvejais patologas bendrauja su gydančiu gydytoju, radiologu, endoskopuotoju ar chirurgu. Kiekvieno specialisto indėlis labai svarbus.
Mes gauname operacinę medžiagą arba biopsiją, ir ištyrę mikroskopu parašome diagnozę, pagal kurią pacientui yra skiriamas gydymas. Tai labai didelė atsakomybė. Mes negalime daryti klaidų. Turime nustatyti tikslią diagnozę, nes jeigu pažiūrėsime ne taip, pacientas negaus reikalingo gydymo ir liga progresuos toliau.
Kaip ir sakėte, tiriate žmogaus audinius. Ar atliekate autopsijas?
Taip, visi patologai gydymo įstaigose atlieka autopsijas, bet autopsijų mūsų darbe yra nedaug. Pagrindinę darbo dalį sudaro biopsijos ir operacinės medžiagos, jų tyrimai.
Prieš 13 metų patologe pradėjau dirbti tuometinėje Respublikinėje Kauno ligoninėje (dabar ji vadinasi LSMU Kauno ligoninė). Tuo metu atlikdavome iki 17 autopsijų per mėnesį. Dabar jų skaičius sumažėjęs iki 3–5.
Vis dar gajus stereotipas, kad mes atliekame tik autopsijas (skrodimus). Įsivaizduoja, kad skyriuje tvyro prieblanda, o koridoriuose pagal aptrupėjusias sienas autopsijos laukia kelių dienų lavonai. Taip nėra. Mūsų skyrius tylus ir šviesus, dirbame erdviuose kabinetuose.
Neretai mano artimieji ar nauji pažįstami klaidingai įsivaizduoja, kad autopsijas atliekame nuskendusiems ar namuose rastiems asmenims. Tai yra teismo medicinos ekspertų darbas. Patologai autopsijas atlieka būtent ligoninėje mirusiems pacientams.
Kokia priežastis, kad autopsijų mažiau? Šis darbas perduotas kitiems specialistams arba tokių tyrimų tiesiog nebereikia?
Iš esmės autopsijų sumažėjo todėl, kad pagerėjo medicininė diagnostika, aparatūra. Dabar mes turime tikrai pažangias technologijas, gerus aparatus: kompiuteriniai tyrimai, magnetiniai tyrimai, kiti sudėtingesni tyrimai.
Gydytojai, pasitelkę tas technologijas, gali gana gerai diagnozuoti ligas, todėl nebėra poreikio atlikti tiek daug autopsijų. Tačiau autopsijų mes negalime išvengti, yra situacijų, kai jos tikrai reikalingos.
Pavyzdžiui, kai pacientas stacionare arba Skubios pagalbos skyriuje neišbuvo 24 valandų. Gydytojams sunku per trumpą laiką nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą. Todėl mirties priežasčiai patikslinti yra atliekama autopsija.
Pavyzdžiui, jeigu pacientas stacionare arba priėmimo skyriuje neišbuvo nė 24 valandų ir mirė, gydytojams tikrai nėra galimybių nustatyti diagnozę. Taigi, mirties priežasčiai patikslinti yra atliekama autopsija.
Žinoma, pasitaiko, kad velionio artimieji nori pasitikslinti mirtį sukėlusias priežastis. Tokiais atvejais taip pat yra atliekami pomirtiniai tyrimai.
Ar gerai suprantu, kad artimieji gali tiesiog paprašyti autopsijos?
Taip, jie gali reikalauti. Jei yra tokia galimybė, o artimieji prašo padaryti pomirtinį tyrimą, mes turime visišką teisę tenkinti jų valią.
Remiantis tyrimais, kuriuos atliekate, ir ką žinote pasikalbėję su kolegomis patologais, kokios ligos pasitaiko dažniausiai?
Sunku kalbėti apie visas ligonines Lietuvoje, nes jos vis tiek yra skirtingų profilių: pirmo, antro arba trečio lygio, ten skiriasi ir pacientai.
Mūsų ligoninėje didžioji mirties atvejų dalis yra susijusi su širdies ir kraujagyslių ligomis. Statistiškai šitos ligos vyrauja visoje Lietuvoje.
Toliau rikiuojasi navikiniai ir uždegiminiai susirgimai: žarnyno, plaučių, krūties.
Nerimą kelia mirtys, susijusios su alkoholine kepenų ciroze ir kasos uždegimu. Dažniausiai tai būna darbingo amžiaus žmonės.
Grįžtant prie širdies ir kraujagyslių ligų, ar teisinga manyti, kad tokios ligos dažniausiai puola žmones vyresniame amžiuje, nuo 50 metų? Ar vis dėlto yra grupė ir jaunesnių žmonių?
Taip, didžiausia grupė yra žmonių nuo 70 metų ir vyresnių, bet pasitaiko ir netikėtų atvejų. Pavyzdžiui, miokardo infarktų būna ir maždaug 40 metų amžiaus grupėje. Mes jau niekuo nebesistebime, tiesiog matome rezultatus ir aiškinamės, kokios gali būti to priežastys.
Kokių onkologinių susirgimų rūšių yra daugiausiai?
Iš LSMU Kauno ligoninėje atliekamų tyrimų matau, kad yra nemažai skrandžio ir storosios žarnos, plaučių, urologinių (šlapimo pūslės ir priešinės liaukos) bei ginekologinių navikų (gimdos ir gimdos kaklelio).
Pastaraisiais metais jaučiame, jog padaugėjo biopsinių tyrimų iš storosios žarnos. Tai rodo pacientų aktyvumą, rūpinimąsi savo sveikata ir pasitikėjimą mūsų ligoninės specialistais. Visada sakau, kad geriau vieną kartą susikaupti, išsitirti ir ramiai gyventi, nei nerimauti dėl kiekvieno „negero pilvo“ epizodo.
Kadangi nemaža dalis yra storosios žarnos navikų, su kuo tai gali būti susiję? Ar dėl to, kad mes valgome daug įvairaus, bet nebūtinai sveiko maisto?
Aš manau, kad tai tikrai susiję su šių laikų mitybos ir aktyvumo problema – nepakankamai aktyviu gyvenimo būdu, nes šiasi laikais dauguma dirbame sėdimus darbus.
Žinoma, tai susiję ir su nevisaverte mityba. Visi skubame, mėgaujamės ne namuose gaminamu maistu, jaučiame emocinę įtampą, vartojame ne tuos skysčius, kuriuos reikėtų, pamirštame apie vandenį, maistines skaidulas ir poilsį
Kodėl vis daugiau navikų randama jaunų žmonių organizmuose? Ar tai susiję su gyvenimo būdu, ar tiesiog dabar geresnė diagnostika?
Žinoma, dabar jaunimas yra aktyvus dėl informacijos prieinamumo. Jeigu jų giminėje buvo onkologinių susirgimų atvejų, jų budrumas jau didesnis: jie save stebi, darosi tyrimus. Dėl to pakitimai nustatomi ankstesnėse stadijose.
Gajus mitas, kad jeigu žmogus sveikai maitinasi, daug juda, jis tikriausiai nesirgs vėžiu? Bet būna atvejų, kad žmogus nerūko ir štai – plaučių vėžys. Kodėl taip nutinka?
Navikiniai procesai sukeliami ne vieno faktoriaus, priežastys yra kompleksinės: genetika, oro užterštumas, fizinis aktyvumas, mityba, medikamentų vartojimas ir kt. Vienas gali visą gyvenimą rūkyti ir nesusirgti plaučių vėžiu, o kitas rūkė tik eksperimentuodamas paauglystėje ir susirgo…
Niekas negali garantuoti, kad žmogus nesusirgs, bet saugotis tikrai verta. Geriau bandyti save saugoti, negu paskui gailėtis, kad kažko nepadarei dėl savo sveikatos.
Koks įdomiausias tyrimas, kokį esate atlikusi? Galbūt tirdama vieną dalyką radote ne tai, ko tikėjotės?
Buvo toks atvejis:reprodukcinio amžiaus moteris kreipėsi į ginekologą dėl netikėto kraujavimo. Siuntime matau informaciją, kad pacientė neigia nėštumo galimybę, bet per mikroskopą aš matau nėštumui būdingus mikroskopinius vaizdus: hormonų sąlygotus gimdos gleivinės pakitimus ir labai nebrandžios placentos audinius.
Tai buvo įdomus atvejis, parodantis, kad negalima pasitikėti vien tuo, ką kalba pacientė. Mes parašome tokią diagnozę, kokią matome.
Nėštumas tai moteriai pasitvirtino. Matyt, pati pacientė nepagalvojo, kad taip gali įvykti.
Kauno ligoninės puslapyje rašoma, kad už tam tikrą mokestį galima paprašyti paruošti mirusiojo kūną laidotuvėms. Ar patys patologai tai ir atlieka?
Taip, artimieji gali pasirinkti tokią paslaugą. Ją atlieka pagalbinis darbuotojas, padedantis atlikti autopsiją. Procedūros metu kūnas nuprausiamas, išplaunami ir sušukuojami plaukai. Jeigu yra poreikis, nukerpami nagai, nuskutama barzda.
Tai nereiškia, kad prieš mirtį pacientas buvo neprižiūrėtas ar kad po mirties nagai ir barzda paaugo. Mirus oda džiūsta (traukiasi), todėl ir atrodo, kad šios kūno dalys „paaugo“.
Tuomet velionis aprengiamas artimųjų pristatytais drabužiais ir atiduodamas laidoti.
Prisimenu atvejį, kuomet artimieji į skyrių atėjo nešini ne tik drabužiais. Kartu atsinešė dažų ir paprašė velioniui nudažyti plaukus ir ilgoką barzdą. Teko mandagiai paaiškinti, kad tokios paslaugos mes negalime suteikti.
Žinau, kad kai kur galima paprašyti suleisti specialios medžiagos, kuri kūną „konservuoja“. Ar galima to paprašyti Kauno ligoninėje?
Tai vadinama balzamavimu. Pas mus tokia paslauga netaikoma. Tuo užsiima laidojimo įmonės, kurios turi tam paruoštus specialistus.
Šiais laikais šeimos gali atiduoti mirusio artimo žmogaus kūną moksliniams tikslams. Ar pas jus yra tokia galimybė?
Yra, bet apie tokį paties velionio pageidavimą turi būti pranešta anksčiau. Tokiu atveju artimieji, vykdydami velionio valią, informuoja LSMU Anatomijos instituto darbuotojus. Kai į ligoninę atgabenamas toks kūnas, mes sudarome sąlygas instituto darbuotojams jį perimti .
Tik altruistiškas ir plačiai pasaulį suvokiantis asmuo ryžtasi kūną paaukoti mokslui. Jaučiu didelę pagarbą tokiems žmonėms. Joks anatomijos vadovėlis ir interaktyvus manekenas neatstos mokymosi iš tikro kūno. Kūno paaukojimas man asocijuojasi su nemirtingumu: jauno specialisto įgytos žinios bus perduodamos iš kartos į kartą.
Šaltinis: TV3.LT
