„Tai vis dėlto yra ir savotiškas valymosi procesas, nes kiekviena tokia istorija yra ir savotiškas užkardymas, kad tie, kurie galbūt dar tik galvoja apie nusikalstamas veikas, labai gerai pagalvotų prieš jas pradėdami“, – vertindamas rezonansinę korupcijos Valstybinėje augalininkystės tarnyboje istoriją sako Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
Pokalbis su šalies vadovu G. Nausėda – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
– Pone prezidente, auksas, narkotikai, ginklai, sprogmenys, grynieji, kontrabandinės prekės – tai yra tai, kas buvo rasta per kratas Valstybinėje augalininkystės tarnyboje. Ar jus nustebino, kad tiriant šią bylą kratos atliktos ir Seimo narių kabinetuose, namuose?
– Na, aš manau, kad teisėsaugos institucijos, Generalinė prokuratūra, STT turėjo pakankamai informacijos, kad vykdytų tyrimus būtent tokiu frontu, tokia apimtimi. Jeigu yra bent menkiausios abejonės, kad viso šito reiškinio šaknys yra dar kažkur giliau, tai reikia kapstyti giliau. Todėl manau, kad tikrai pagrindas tam buvo.
Tikrai nenoriu teigti, kad dėl visų šitų tyrimų tie asmenys, politikai, kurie patyrė kratas, bus pripažinti kaltais. Negalime taip teigti, nes yra nekaltumo prezumpcija, – šventas reikalas. <…> Tokiose rezonansinėse istorijose, – nes čia rezonansas yra tikrai, kaip jūs teisingai pasakėte, milžiniškas, kalbame apie didžiules pinigų sumas, auksą ir dalykus, kurių apskritai nenorėtume matyti, t. y. narkotikus, ginklus, sprogmenis, – be abejo, kad tokia apimtimi tyrimai turi būti vykdomi labai atsakingai. Ir, žinoma, stengiantis išsiaiškinti visas veikų aplinkybes, veiklų schemas, nes tos schemos nėra tokios paprastos, ir atsakyti į visus visuomenei ir ne tik visuomenei kylančius klausimus.
Specialiųjų tyrimų tarnyba STT | E. Blažio / LRT nuotr.
– Vertinant šią istoriją ir prieš tai paaiškėjusias detales apie vienų iš koalicijos partnerių sąsajas su kriminaliniu pasauliu, kiek, pasakytumėte, kriminalinis pasaulis yra persipynęs arba suaugęs su valstybės tarnautojais ir politikais?
– Deja, vis dar persipynęs. Tik žinote, tokiu atveju, kai mes susilaukėme tokios skandalingos istorijos, pirmoji ir, turbūt, visai natūrali žmonių reakcija yra: „Na, štai, ir vėl, štai ir vėl susitepę, negalime pasitikėti politikais, negalime pasitikėti niekuo.“
Bet tai vis dėlto yra ir savotiškas valymosi procesas, nes kiekviena tokia istorija yra ir savotiškas užkardymas, kad tie, kurie galbūt dar tik galvoja apie nusikalstamas veikas, labai gerai pagalvotų prieš jas pradėdami. Todėl tuomet, kai tų istorijų kyla, atrodo, kad viskas yra labai blogai, bet kartu tai yra kelias į apsivalymą.
Aš labai tikiuosi, kad dėl šitų istorijų Lietuvos situacija vadinamajame antikorupcijos politikos žemėlapyje turėtų gerėti. Nepaisant to, kaip tai atrodytų nepriimtina šiuo metu, manau, kad einame teisingu keliu, institucijos dirba savo darbą, politikai į tą darbą nesikiša, man šitas dalykas yra šventas.
Dar tuo metu, kai buvo svarstoma apie generalinės prokurorės skyrimą arba neskyrimą, aš pažymėjau, kad pirmą kartą turbūt per labai ilgą laiką mes turime žmogų, kuris niekada nebuvo įvardintas, arba bent man tai nėra žinoma, kaip kažkoks „kišeninis“ prokuroras. Tai yra labai didelis generalinės prokurorės darbo įvertinimas, ir aš tikiuosi, kad ir antroji jos kadencija bus ne mažiau sėkminga negu pirmoji.
– Ar jūs sutiktumėte, kad politinės moralės, politinės etikos kartelė kasmet arba sulig kiekvienais rinkimais vis žemėja? Jeigu taip, kuo tai aiškintumėte?
– Galimas dalykas, kad tai apskritai susiję su mūsų politikos pasaulio tokiu, sakyčiau, ne tai kad neatsinaujinimu, bet vis dėlto sustabarėjimu. Ko aš visada tikėjausi ir praeityje, ir dabar tikiuosi, kad naujoji karta, kuri ir šiuolaikiška, ir profesiškai patyrusi, ir kartu turinti aukštesnius moralinius standartus, ateitų ir taip pat norėtų vykdyti politiką. Nestovėtų nuošalyje ir nesakytų, kad „kokie jie ten visi supuvę arba kaip jie viską blogai daro, – va, jeigu aš būčiau, tai būtų visiškai kitaip“. Jeigu taip samprotaujama, tai gal imkis tos atsakomybės, eik į tą politiką ir pasistenk ją pakeisti iš vidaus.
Tas procesas vyksta, matome, kad ateina jaunų politikų ir yra jaunų veidų visose partijose, tačiau kad jis vyktų apčiuopiamai, tam reikalingi dar rimtesni pokyčiai. O tas kriminalinis aspektas, na, akivaizdu, kriminalinis pasaulis visada stengsis ieškoti ryšių su politikais, nes taip jiems savo juodus darbus daryti yra daug lengviau, efektyviau. Štai kodėl mes vis dar matome tokias istorijas, kur politikas suauga su kriminaliniu pasauliu ir tada žalos pridaro valstybei dar daugiau negu kitu atveju.
Turime kovoti su tuo, ir aš manau, kad geriausia kova yra tokių atvejų užkardymas, paskelbimas viešai. Po to seka išvadų laikotarpis, kai yra daromos išvados, partijos apsivalo, priimami sprendimai, kurie leidžia išvengti panašių istorijų ateityje.
Inga Ruginienė ir Gitanas Nausėda | Fot. V. Raupelis / LRT
– Vienas iš tų naujų veidų, bent jau socialdemokratų partijoje, yra premjerė Inga Ruginienė. Ji praėjusią savaitę pareiškė, kad Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo Lietuvos šokimas prieš traukinį. Pekinas netruko sureaguoti, paragindamas Lietuvą keisti kursą ir ištaisyti šitą klaidą. Ar jums yra žinoma, ko Kinija reikalauja?
– Kinija reikalauja ištaisyti klaidą. Jeigu tai išverstume į politinę kalbą, turėtume kalbėti apie šios atstovybės uždarymą. Tačiau Taivaniečių atstovybė veikia ir jos atstovai tikrai ketina toliau puoselėti draugiškus ryšius.
Mes visada sakėme, kad tai nėra diplomatinė atstovybė, ir mūsų atstovybė tenai nėra diplomatinė atstovybė, mes pripažįstame vienos Kinijos principą. Visa tai mes sakėme ir tuo metu, kai Kinija ėmėsi tokios agresyvios veiklos prieš mus, tačiau tie mūsų sakymai vis dėlto didesnio įspūdžio nepadarė.
Matyt, Kinija traktavo šitą sprendimą kaip savotišką precedentą ir bijodama, kad jis gali išplisti ir kitos šalys gali pasekti mūsų pavyzdžiu, pradėjo tokią, sakyčiau, švelniai tariant, nedraugišką veiklą, dėl kurios mums teko kreiptis ir į Pasaulio prekybos organizaciją, ir į Europos Komisiją, kad vis dėlto ši ekonominė agresija baigtųsi.
Pagalba buvo suteikta, mūsų verslas taip pat parodė ir reikiamą sumanumą, ir lankstumą persiorientuodamas nebūtinai į vidaus rinką ar kažkokias artimesnes mums rinkas, bet net ir ten, Tolimųjų Rytų rinkoje, rado naujų nišų ir visiškai sėkmingai kompensavo tuos eksporto nuostolius, kuriuos mes Kinijoje patyrėme.
Taip kad šiuo atveju reikėtų turbūt daugiau pagarbos ir iš pačios Kinijos. Mes nesame mokinukai, kuriuos reikėtų mokyti abėcėlės. Mes darome sprendimus, mes prisiimame tų sprendimų pasekmes ir mes norime lygiaverčio dialogo, net jeigu, sakykime, žiūrint į mūsų šalių dydį atrodo, kad šalių dydis labai skiriasi.
Politikoje turime visi gerbti vienas kitą. Tokiu atveju, manau, galima siekti normalesnių diplomatinių santykių. Tokie, kokie jie yra, – aš tą ne kartą esu sakęs, – mūsų netenkina, mes norėtume geresnio ir aukštesnio lygio atstovavimo. Tikiuosi, kad vieną dieną tai atsitiks.
Kinija | AP nuotr.
– Prezidente, labai painu suprasti, kokia yra jūsų pozicija arba oficiali Lietuvos pozicija Kinijos atžvilgiu, nes štai jūs dabar kalbate apie tai, kad santykiai netenkina, kokie jie yra dabar. Kita vertus, jūs Pekino valdžią prilyginate Baltarusijos režimui, kuris lygiai taip pat įgalina Rusiją, kuris lygiai taip pat per dvejopos paskirties prekes apeina sankcijas ir panašiai.
– Kai kuriais aspektais taip ir yra.
– Su Baltarusijos valdžia mes nesikalbame.
– Teisingai, bet nereikėtų vis dėlto lygybės ženklo tarp šitų valstybių dėti. Taip, kai kuriais aspektais Kinijos valdžia, nors ji pati dažnai šitą neigia, padeda apeiti sankcijas arba, sakykime, veikia kaip savotiška įgalintoja Rusijos karo Ukrainoje. Tačiau Baltarusija yra kur kas didesnė grėsmė mūsų regionui visais aspektais.
Ne tik dėl to, kad tai yra, galima sakyti, Rusijos karo Ukrainoje placdarmas, bet ir dėl to, kad ji pati sąmoningai ir tikslingai organizuoja operacijas prieš Lietuvą. Tokios operacijos ilgus metus buvo nelegalios migracijos bangos, po to balionai, po to daugeliu atvejų ir pareiškimai iš paties Lukašenkos ir jo valdžios atstovų lūpų, kurių draugiškais arba bent jau santūriais kaimynų atžvilgiu nepavadinsi.
Pagaliau vertinkime ir tai, kas vyksta pastaruoju metu: kalbos apie dar du papildomus reaktorius, kuriuos ketina Astrave kurti Baltarusijos valdžia, nors puikiai žinome, kad pažeidžiamos elementarios saugumo normos ir pastačius pirmuosius du reaktorius, „Orešnik“ sistemų dislokavimas, taktinių branduolinių ginklų dislokavimas. Tai yra nepalyginami dalykai ir vis dėlto mes į tai turėtume atsižvelgti.
– Estijos prezidento siūlymas prieš kelias dienas buvo užmegzti diplomatinį dialogą su Kremliumi. Latvijos premjerė paskubėjo antrinti, kad gal būtų ir nebloga mintis turėti pasiuntinį, bet čia įsikišo Estijos Užsienio reikalų ministerija, kuri vykdo užsienio politiką, ir sakė, kad krebždenimas į Kremliaus vartus tikrai nepadės nei Ukrainai, nei Europai. Jeigu Lietuvos kas nors paklaustų, ką mes galvojame apie tokių diplomatinių santykių su Putinu užmezgimą, ką atsakytumėte?
– Kas man bado akis, kad vis dėlto pastaruoju metu labai daug mėgstama kalbėti hipotetiniais scenarijais „kas būtų, jeigu būtų“ arba imamasi kažkokių spontaniškų reakcijų. Europai solidumo tikrai neprideda tai, kad vienas arba kitas atskiras lyderis staiga pradeda kalbėti apie tai, kad oi, kaip seniai besikalbėjome su Putinu, reikia vėl būtinai pasikalbėti.
Tai nėra kažkokia nuosekli politika, nes dar prieš keletą mėnesių mes kalbėjome apie Rusijos atsakomybę, apie 20-ąjį sankcijų paketą, kaip reikia jį padaryti kiek galima griežtesnį. Ir štai dabar kažkas įvyko tarptautinėje plotmėje, be abejo, susijusio su Jungtinių Amerikos Valstijų lyderyste taikos Ukrainoje klausimu, ir mes staiga pradedame kalbėti apie tai, kad štai ir mums reikia kažkaip šitoje situacijoje įsiterpti ir turėti kažkokį specialųjį langelį kalbėtis su Putinu.
Putinas, tą reikėtų labai aiškiai pasakyti, gerbia jėgą, ir jis tą jėgą mato Jungtinių Amerikos Valstijų pusėje. Tai nereiškia, kad Europa neturi galimybės dalyvauti šitame procese, ypač kai Ukraina reikalauja, kad Europa visada būtų kaip lygiavertis partneris šitose derybose. Bet tai mes turime daryti pirmiausia apsitarę labai gerai tarpusavyje ir labai aiškiai suvokdami, kad Europos vaidmuo pirmiausia yra pasiekti, kad taika Ukrainoje būtų tvari, kad ji būtų teisinga tiek, kiek tai įmanoma pagal dabartines aplinkybes, ir kad ta taika sukurtų stabilumo ir saugumo garantijas ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Europai.
Pasienis su Baltarusija | J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
Tai yra mūsų gyvybinis interesas, kad taika nebūtų tokia, kad ji praktiškai užprogramuotų kitą konfliktą arba kitą Rusijos puolimą po pusantrų arba dvejų metų. Mes šito tikrai nenorime. Ir tą kartu su amerikiečiais mes galime pasiekti. Štai, kur aš matau galimybę veikti kartu, o ne siuntinėti vienas arba kitas savo atstovus pasibelsti arba pakrebždenti, kaip jūs sakote, prie Kremliaus durų, ir pasikalbėti ar su vienu, ar su kitu Kremliaus atstovu.
– Čia ne aš taip sakiau, taip kalbėjo Estijos užsienio reikalų ministras. Bet kalbant apie siuntinėjimus, tai Seimo pirmininkas, pasirodo, gavo sausio pabaigoje Izraelio ir Jungtinių Valstijų parlamentų inicijuotą laišką su prašymu pasirašyti, kad Nobelio taikos premija būtų skirta Donaldui Trumpui. To nepadarė. Ar turėjo?
– Pirmiausia, Nobelio taikos premiją, kiek man yra žinoma, suteikia komisija. Pats faktas, kad politikai telefoninės teisės principu turėtų kažkur skambinti ir prašyti suteikti premiją, jau yra šitos premijos tam tikra prasme diskreditavimas. Jeigu komisija matys pagrindą, kad tikrai nuopelnai yra tokie, kad jie gali būti įvertinti Nobelio taikos premija, ją galima suteikti.
Iš tikrųjų negali neigti, kad daug karinių konfliktų, pavyzdžiui, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas, kuris man buvo labai gerai žinomas, yra sureguliuotas Jungtinių Amerikos Valstijų lyderystės pagrindu. Buvo tiesiog nuostabu žiūrėti – Davose, prisimenu, pirmoje eilėje visi sėdėjome ir žiūrėjome prezidento Donaldo Trumpo kalbą. Pamačiau, kaip Armėnijos prezidentas prieina prie Azerbaidžano prezidento ir jį apsikabina. Tai [buvo – LRT.lt] neįsivaizduojamas dalykas dar visai neseniai, bet tai įvyko mano akyse.
– Ačiū, pone prezidente, už jūsų skirtą laiką.
