Kapčiamiestyje užviręs poligono konfliktas išryškino ne tik komunikacijos spragas, bet ir platesnę Lietuvos gynybos dilemą: ar tikrai pirmiausia ruošiame save, ar vis dar labiau investuojame į viltį, kad „kažkas apgins“. Vieni kritikuoja chaotišką sprendimų priėmimą ir informacinį pralaimėjimą, kiti primena – be sąjungininkų efektyviai neatsilaikysime, todėl privalome daryti abu dalykus vienu metu.
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Ukrainoje kariavęs savanoris Arūnas Kumpis ir užsienio reikalų ministras, Lietuvos ambasadorius Švedijoje Linas Linkevičius.
Ar Lietuva pasirengusi gintis?
Ką jūs manote apie lietuvių pasirengimą? Tiek dabartinės aistros, verdančios Kapčiamiestyje, tiek politikų įdirbis – ar viskas vyksta taip, kaip ir turėtų būti? Kokia jūsų nuomonė?
A. Kumpis: Žiūrint į pasirengimą apskritai, Lietuvai reikėtų atskirti poligonų poreikį, kuris yra neabejotinas, nuo to triukšmo, kuris kilo. Man pirmas įspūdis, atskiriant nuo apskritai pasirengimo Lietuvos gynybos reikalams, yra toks: tas triukšmas ir visa procedūra su poligono steigimu man paliko tokį įspūdį, kad buvo bandoma kažkaip specialiai sužlugdyti visą tą reikalą.
Ten iš viso reikėjo, iškelti apie 15 sodybų. Nebuvo bandoma iš anksto susitarti su tais nekilnojamojo turto savininkais, pateikti jiems pasiūlymus, o buvo išmesta plačiosios visuomenės svarstymui apie reikalingumą. Visuomenė suprato, kad čia dar nėra nuspręsta, nors iš tikrųjų jau buvo nuspręsta ir liko tik techninis dalykas, kaip atlaisvinti tą teritoriją.
Man apskritai kilo klausimas, kodėl tokiu keliu nueita: nesusitarta iš anksto su tais, kuriuos tai palies, nepateikiant jiems pasiūlymų, o išmesta plačiosios visuomenės svarstymui, kur pasigavo po to ir priešiškų valstybių tarnybos. Informacinėje erdvėje mes vienareikšmiškai pralaimėjome su tais visais bandymais ir buvo sukeltas tas „šaršalas“ lygioje vietoje.
O kalbant apskritai apie Lietuvos pasirengimą ir gynybą, tai yra būtent prioriteto klausimas. Mes pasirinkome prioritetą, kad mus kažkas apgintų. Visos pastangos yra nukreiptos į tai, kad susirastume tą gynėją.
Iš pradžių visi statymai buvo ant amerikiečių, o po to, kai amerikiečiai pasakė, iš pradžių aplinkkeliais, po to tiesiai šviesiai, kad Europos gynybos reikalas yra pačių europiečių reikalas, tada mes užšokome ant vokiečių, kad jūs mus ginkite. Su vokiečiais irgi, matote, sunkiai sekasi tą brigadą komplektuoti.
Apskritai gynybos reikalai pas vokiečius nelabai kaip einasi, tai nėra populiarus dalykas, ir jiems patiems reikia dirbti, kad įtikintų savo visuomenę, jog verta gintis. Dar klausimas apskritai, ar sekančiuose rinkimuose nelaimės ir didžiosios daugumos Bundestage neformuos prorusiška „AfD“ partija, kuri, klausimas, ar pritars visiems tiems planams ir tos brigados veiksmams Rytų Europos pakraščiuose. Kas mums tada liks? Tada mes pulsime maldauti lenkų: „Būkite geri, ginkite mus“.
Prie ko aš vedu? Mano, kaip kario, visą laiką buvo tokia mintis, kad pirmiausia turime pasiruošti patys. Man, kaip kariui, reikalingi įrankiai tam, kad aš galėčiau gintis ir ginti, tačiau mūsų politika yra tokia: pirmiausia pasirūpinti, kad mus gintų, o po to jau mes kažkaip žiūrėsime.
Mes nuolatos istorijoje kartojame tą pačią klaidą – nepasirengiame patys, kaip daro, pavyzdžiui, Suomija, tas pats Izraelis. Izraelis juk galėtų laisvai susitarti, kad ten būtų dislokuotos tarptautinės pajėgos, tie patys amerikiečiai ir taip toliau, bet jie sako lygiai taip pat kaip ir ukrainiečiai: „Mums nereikia pavėžėjimo, duokite mums ginklų ir mes apsiginsime patys“. Tai yra vienas būdas – ruoštis gintis patiems. O tada, kai kiti mato, kad tu ketini ir gali gintis, tada ir kiti nori padėti.
Juo labiau, kai tu esi pasiruošęs, tu nesi našta kitiems. Ištikus tokiai pačiai bėdai, tu irgi turi didesnes galimybes jiems padėti, todėl esi traktuojamas rimčiau. Bet pas mus prioritetu visą laiką yra statoma tai, kad investuokime į tai, kad mus apgintų.
A. Kumpis: mažos valstybės prioritetai – visai kitokie
Kaip jums atrodo, ar mums pavyks patiems po truputį viską susikurti, kad turėtume, kaip ir jūs minėjote, tą savo krašto gynybą?
A. Kumpis: Nepavyks, aišku, kad nepavyks, nes prioritetai sudėlioti yra į, kaip aš sakau, barakų statybą ir sunkiąją ginkluotę. Mažos valstybės gynybos prioritetai yra visiškai, absoliučiai kitokie.
Pasižiūrėkime į suomius – jie turi milijoną parengto ir nuolat rengiamo rezervo. Turėjo 900 tūkst., dabar pailgino tarnybos amžių iki 65 metų, nes suomiai paskaičiavo, kad 900 tūkst. jiems per mažai aktyvaus rezervo ir nori pasiekti milijoną – tai yra rimtas požiūris. Suomija iš karto pasakė stodama į NATO: „Mes nenorime būti saugumo vartotojai, mes siekiame tapti saugumo tiekėjais“. Tai yra rimtas požiūris į savo šalies gynybą.
Kaip jūs tai vertintumėte, kaip mums sekasi?
L. Linkevičius: Kaip aš galiu vertinti? Aišku, reikia ir patiems, bet čia aš nematau prieštaravimo. Reikia ir patiems, ir tikėtis kartu su kitais, nes vieni patys mes galime sukurti vieną diviziją, galime dvi divizijas sukurti – teoriškai kalbu dabar, aišku, nes dar vieną reikia sukurti. Tai nieko nepadės, kad parodytume pasipriešinimą. Be abejo, galima, bet kad apsigintume efektyviai, mes be sąjungininkų to nepadarysime. Todėl turime daryti ir tai, ir tai.
Šaltinis: TV3.LT
