Portalas 77 pakalbino ekonomistą, profesorių Povilą Gylį apie galimybę pasitraukti iš pensijų fondų, viešojoje erdvėje sklandančius gąsdinimus infliacija ir tai, ko tikėtis tiems, kurie nuspręs sistemoje pasilikti. Žemiau – interviu klausimai ir profesoriaus atsakymai.
Kaip vertinate suteiktą galimybę gyventojams pasitraukti iš pensijų fondų?
Aš teigiamai vertinu, nors esu siūlęs apskritai šitą sistemą, kaip manau neteisingą, nacionalizuoti. Tai prieš gal dešimt ar jau daugiau metų padarė vengrai ir lenkai. Iš pradžių, veikiami Pasaulio banko ir kitų globalistinių sluoksnių, jie įvedė individualaus kaupimo sistemą, o paskui pamatė, kad ji yra ydinga, ir ją nacionalizavo.
Mes einame kitu keliu – leidžiame žmonėms pasiimti lėšas. Iš principo tai vertinu teigiamai, nors, kadangi lėšos yra individualios, žmones reikėjo seniai paleisti į laisvę. Yra „Sodra“ ir yra dar viena privati pensijų pakopa – savanoriškas kaupimas. O čia buvo taikoma prievarta, ir dabar dar yra tam tikri apribojimai išeiti.
Šitą dalį norėčiau tuo ir pabaigti: mano nuomone, ši sistema yra ydinga. Ji nepasiteisino nei Čilėje, kur buvo įvesta dar 1981 m., nei Vengrijoje, nei Lenkijoje, nei kitose šalyse.
Kodėl kritikuojate antrąją pensijų pakopą kaip sistemą?
Žmonės apskritai neatskiria esminių dalykų. Yra mokesčiai, mokami į biudžetą – jie taip ir vadinasi, mokesčiai, „taxes“. Į biudžetą surenki lėšas ir vyriausybė savo nuožiūra jas paskirsto visiems. O yra draudimas – sveikatos draudimas, socialinis draudimas, turto draudimas ir taip toliau. Visa draudimo sistema paremta kitu principu: naudą gauna tie, kurie moka ne mokesčius, o įmokas – draudimo įmokas, pabrėžiu šitą žodį – „payments“. Tie, kurie yra apsidraudę, gauna draudimo išmokas – senatvės draudimo, automobilio draudimo ir kitas.
Dabar tai, kas yra „Sodra“, yra paremta draudiminiu principu. Moki į „Sodrą“ pinigus, kai dirbi, o naudos gavėjai yra tie, kurie pasiekė pensijinį amžių. Tai draudimas senatvės atvejui: moki – gauni išmokas, nemoki – negauni.
O vadinamoji antroji pakopa nėra draudiminė. Paaiškinu: dalį darbo užmokesčio vietoj „Sodros“ nukreipi į savo asmeninę sąskaitą. Tai ne taip, kaip „Sodroje“, kur pinigai tampa bendri, viena bendra „kepurė“. Čia jie atsiduria tavo individualioje sąskaitoje.
Iš pradžių dar buvo taip, kad „Sodra“ pridėdavo, primokėdavo biudžetas, bet šitą nuėmė. Tu kaupi, o finansų institucijos turi padengti sąnaudas, prižiūrėti tas sąskaitas ir gauti pelną.
Galima kaupti ir kitaip – dėti į pagalvę. Gavai tūkstantį – šimtą atidėjai, padėjai į pagalvę, ir taip po truputį.
Kaip veikia pensijų fondų investavimas ir kokios čia rizikos?
Iš esmės tu dedi pinigus pas save į sąskaitą. „Sodros“ pinigai yra bendri – tu sumoki ir jie tampa bendri, o čia jie yra tavo individualūs. Tačiau finansų institucijos iš to uždirba pelną. Esminis dalykas yra tas, kad finansų institucijos investuoja surinktus pinigus – tas asmenines lėšas, esančias sąskaitose – į vertybinius popierius. Pagrindinės dvi rūšys yra akcijos ir obligacijos. Akcija yra nuosavybės dokumentas, obligacija – kreditinis.
Jos gali pirkti privačių įmonių akcijas ir gauti dividendus. Kai viskas gerai, kai tos akcinės bendrovės, kurių akcijas įsigijome, gauna pelną ir dividendai auga, tada ir perspektyvi suma senatvėje gali didėti. Tačiau niekas nekalba apie tai, kad akcinės bendrovės gali bankrutuoti arba valstybė gali paskelbti save nemokia – ir tada pinigai dingsta.
Buvo 2009 metų krizė: akcijų kursai kai kuriose šalyse krito per pusę. Jeigu už mūsų pinigus buvo nupirkta, sakysim, už 10 tūkstančių dolerių vertybinių popierių, jų vertė nukrito iki 5 tūkstančių. O tai reiškia, kad tai, ką sumokėjai, sumažėja.
Pagalvėje pinigai, aišku, irgi gali sudegti ar būti pavogti, bet akcijų kursai svyruoja, ir jeigu pasaulį ištiktų finansų krizė, visa vertybinių popierių rinka kristų. Tai reikštų, kad žmonės neatgautų pinigų. Žmogus sumoka – ir gali likti be nieko.
Jeigu geri laikai – taip, tenka pripažinti, rezultatas gali būti teigiamas. Tačiau dar vienas dalykas: tie, kurie turi dideles pajamas ir dideles įmokas į savo sąskaitas, turi daugiau šansų gauti didesnę pensiją. O jeigu įmokos mažos, jas suvalgo administracinės išlaidos. Tai sudėtinga, aš suprantu, bet niekas šito neaiškina. Žmonės eina į sistemą, kurios nesupranta.
Ar masinis gyventojų pasitraukimas iš fondų gali paveikti tuos, kurie liks?
Pirmiausia dar kartą primenu, kad jeigu finansų rinkose viskas gerai, akcijų kursai kyla ir dividendai didėja, tai reiškia teigiamą pusę. Tačiau jeigu dauguma pasitrauks, kas atsitinka? Administruoti vis tiek reikės. Tai reiškia, kad privačios finansų struktūros vis tiek pasiims savo dalį. O kas liks žmonėms?
Net jeigu su akcijomis ir obligacijomis viskas būtų gerai, finansų institucijos norės gauti pelną ir padengti savo administracines išlaidas. Aš perspektyvos čia nematau.
Tuo labiau, kad labai nejauki padėtis yra pasaulio finansų rinkose.
Ar pensijų fondų pinigų atsiėmimas gali sukelti infliaciją ar kainų augimą?
Jeigu žmogus pasiims lėšas, aišku, dalis žmonių jas išleis – nuvažiuos į Egiptą ar Turkiją, bet didelė dalis tiesiog laikys indėliuose. Ir tai nėra tos pinigų sumos, kurios smarkiai didintų paklausą. Infliacijos šaknys yra kitos.
Aš sakyčiau, kad čia nieko tragiško neįvyks ir perkamoji galia labai neaugs.
Aš čia matau didelę propagandinę bangą. Šią temą seku jau ketvirtį amžiaus. Mano nuomone, visos propagandinės jėgos buvo pajungtos, kad žmones suvarytų į sistemą, kuri, mano supratimu, yra neekonomiška ir neteisinga. O dabar visos jėgos metamos tam, kad kuo mažiau žmonių iš jos išeitų. Mūsų vadinami ekspertai – jie nėra nepriklausomi ekspertai, jie yra finansinių institucijų darbuotojai.
Kas iš tikrųjų lemia kainų augimą Lietuvoje?
Verslo noras gauti didesnį pelną verčia didinti kainas. Tai yra pagrindinė šiandien Lietuvos infliacijos priežastis. Valstybė padidino pajamas – pensijas, algas. Tą žino ir prekybos centrai. Aš pats pastebėjau, kad kai kurios, ir gana svarbios, prekės jau pabrango.
Per čia ir ateina infliacija. Mikroekonomikoje verslas pelną gali didinti keliais būdais: mažindamas kaštus, didindamas gamybos apimtį arba tiesiog pakeldamas kainą. Padidino pajamas 10 procentų – o mes padidinsim kainas 12 procentų. Štai kur yra didžioji infliacijos dalis.
Brango energetikos ištekliai, ir tuo pagrindu pabrango labai daug kas. Tai natūralu – vadinamoji kaštų infliacija. Didėja elektros kainos, didėja darbo užmokestis – visa tai įeina į kaštus ir auga kainos. Tačiau aš manau, kad kainos dideliu laipsniu didėja ir dėl mikroekonominių priežasčių – noro gauti lengvai didesnes pajamas ir didesnį pelną.
Infliacijos gąsdinimas yra daugiau propagandinis elementas, kurį kuria finansų taip vadinami ekspertai. Iš tikrųjų jie dirba bankams, o pensijų fondus valdo finansinės institucijos – bankai.
Šaltinis: 77.LT
