Viešojoje erdvėje vis dažniau girdėti svarstymų, kad valstybės teikiama socialinė parama kai kuriais atvejais kone prilygsta minimaliam darbo užmokesčiui. Dėl to keliami klausimai, ar apskritai verta dirbti, jei dalį pajamų galima gauti iš pašalpų. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad problema slypi ne pačiuose išmokų dydžiuose, o jų taikymo praktikoje.
Socialiniuose tinkluose dalis žmonių reiškia pasipiktinimą ir svarsto, kad valstybės teikiamą socialinę paramą reikėtų arba mažinti, arba griežčiau atsirinkti jos gavėjus.
Alytiškė Gerda guodėsi, kad tokia situacija jai atrodo neteisinga: „Man kartais pinigų gaila nagams, o pašalpas gaunančios vaikšto su padarytais nagais, plaukais, blakstienomis. Nieko nedirba, bet atrodo geriau, nei bet kuri iš mūsų.“
Tuo metu Alytaus rajone gyvenanti Dalia pasakojo, kad iš valstybės gaunamos socialinės paramos pragyventi beveik neįmanoma: „Nors dirbau didžiąją dalį savo gyvenimo, dabar – esu neįgali. Viskas yra labai brangu: vaistai, maistas, šildymas. Niekam nelinkėčiau gyventi iš pašalpų.“
Pašalpos dydžio keisti nereikėtų
„Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas teigė, jog Lietuvoje pašalpų sistema yra išsivysčiusi ir tai parodo, kad valstybei rūpi bedarbiai, tačiau sistema piktnaudžiaujama: „Tai ypatingai vyksta regionuose, kur darbuotojai įsidarbina įmonėse, pavyzdžiui, gamybos įmonėse. Po to išeina, tarsi, atostogų, pasiima bedarbio pašalpas ir kurį laiką iš tos pašalpos gyvena. Vėliau baigiasi atostogos, žmogus grįžta į darbą ir vėl tęsiasi pasaka be galo.“
Pasak ekonomisto, valstybei reiktų sugalvoti, ką daryti su žmonėmis, kurie piktnaudžiauja sistema, tačiau keisti pačios pašalpos dydžio nereikėtų: „Tokiems žmonėms arba būtų skiriamos baudos, arba jiems, pavyzdžiui, vieną ar kitą kartą pasikartojus tokiai situacijai, mažinamas pašalpos dydis.“
Darbuotojų trūkumo priežastis
Aleksandras Izgorodinas mano, kad šalyje darbuotojų trūksta ir socialinėmis paramomis piktnaudžiaujantys žmonės dirbtinai mažina Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Ši dalis žmonių, naudodami socialinę pašalpą, dar labiau paaiškina darbuotojų trūkumo problematiką, todėl kai kuriems žmonėms stipriai kyla atlyginimai, darbo kaštai, tačiau augimas netvarus.
„Žinoma, gali būti, kad žmogus dėl objektyvių priežasčių nesusiranda darbo, galbūt jis dirba miestelyje arba regione, kur užsidarė kažkokia didelę gamyklą, darbdavių aplinkui nėra. Turi būti kažkoks proporcingumo principas“,– komentavo „Citadele“ banko ekonomistas.
Menkas skirtumas tarp pašalpos ir atlyginimo
A. Izgorodino manymu socialinė parama bedarbiams turėtų siekti 70-80 proc. gaunamo atlyginimo, tačiau žmogus, pavyzdžiui, bent pusė metų negalėtų stabdyti darbo: „ Pašalpa turi būti didelė, nes mes jau tikrai esame rimta, stipri europinė valstybė, bet ji turi būti labai griežtai kontroliuojama.“
Ekonomistas taip pat teigė, jog ši problema Lietuvoje egzistuoja ir pašalpos dydis pakankamai motyvuoja žmones nedirbti, kadangi žmogui iš naujo gavus darbą, jis nebegauna dalies pašalpų, dalie valstybės paramos, moka mokesčius iš savo atlyginimo.
„Neretai būna taip, kad skirtumas tarp pašalpos ir atlyginimo, kurį žmogus gauna išėjęs į darbo rinką, yra pakankamai mažas, kadangi didelę dalį to skirtumo suvalgo mokesčiai, tas faktas, kad žmogus nebegauna valstybės paramos ir įvairiausių pašalpų“,– atskleidė A. Izgorodino.
Ekonomistas čia įžvelgia vienintelę išeitį: „Šitą problemą išspręsti gali vidutinio darbo užmokesčio ir minimalios algos didinimas. Tas skirtumas tarp pašalpų ir atlyginimo turi augti, kad žmonės pamatytų ir suprastų, jog gali sau užsitarnauti pakankamai orų gyvenimą nieko nedarydamas, bet gerokai daugiau uždirbti, jeigu dirbtų.“
