Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Simonas Dailidė sako, kad sveika gyvensena jam – kasdieniai maži pasirinkimai, nuoseklumas ir gero pavyzdžio rodymas vaikams, kurie kartu su tėčiu maudosi net šaltoje eketėje.
Paties Simono gyvenime lūžio taškas įvyko dar paauglystėje – staiga pakeitus aplinką, atsisakius svaigalų ir išbandžius naujus iššūkius, vyras visiškai pakeitė savo gyvenimo kryptį.
Maištinga paauglystė ir netikėta pažintis su sveikuolių stovykla
Simonas atvirai pripažįsta, kad jaunystėje gyveno visiškai kitokį gyvenimą. Maištinga paauglystė, svaigalai, chaotiška aplinka jam buvo pažįstama kasdienybė.
„Aš tikrai nebūčiau pats savo noru važiavęs į sveikuolių stovyklą – mane ten praktiškai apgaulės būdu įviliojo“, – pasakoja jis.
Būtent ten, stovykloje, jis pirmą kartą pamatė kitokį gyvenimo modelį: žmones, kurie buvo ramūs, sąmoningi, fiziškai aktyvūs ir, svarbiausia, atrodė laimingi be svaigalų ar destruktyvių įpročių.
„Pamačiau ten autoritetus, į kuriuos norėjosi lygiuotis. Supratau, kad galima gyventi kitaip, ir man tai atrodė visai kieta dar tada“, – prisimena Simonas.
Atsisakymas svaigalų – didžiausias, bet svarbiausias iššūkis sau
Vienu svarbiausių gyvenimo iššūkių Simonas vadina sprendimą atsisakyti senos aplinkos ir svaigalų. Iš pradžių tai buvo tarsi eksperimentas – pabandyti pagyventi be alkoholio. Tačiau labai greitai jis pajuto didelį skirtumą.
„Iš pradžių daugumai atrodo, kad viskas labai smagu – linksmybės, vakarėliai. Bet jeigu pasižiūri giliau, tos tikros linksmybės sudaro labai mažą dalį. O paskui ateina nuovargis, tuštuma ir vėl reikia kažko, kad tiesiog pasiektum normalią būseną“, – sako jis.
Būtent tada, pasak Simono, viskas pasidaro labai elementaru ir logiška – nesisvaiginti, gyventi laisviau, pozityviau. „Aš pabandžiau ir pamilau tokį gyvenimą. Ir nebenorėjau grįžti atgal“, – teigia jis.
Iššūkiai, kurie augina
Kalbėdamas apie sveiką gyvenseną, Simonas daug dėmesio skiria įvairiems iššūkiams, kuriais išbando save. Jo manymu, būtent jie leidžia augti kaip asmenybei.
„Iššūkiai mus augina. Kiekvieną kartą, kai išeini iš komforto zonos, būna sunku. Bet kai padarai – džiaugiesi ir jautiesi patobulėjęs“, – sako jis.
Šie iššūkiai gali būti labai skirtingi: vienam tai nevalgyti saldumynų 30 dienų, kitam – kasdien nueiti 10 tūkst. žingsnių, dar kitam – rytinė mankšta ar kėlimasis penktą ryto.
„Nėra universalaus, visiems tinkančio iššūkio. Kiekvienas turi atrasti savo ribas ir peržengti savo komforto zoną“, – pabrėžia Simonas.
Pasak jo, sunkiausia akimirka būna tada, kai tęsti iššūkio labai nesinori: kai lauke lyja ir reikia dar eiti tuos kelis tūkstančius žingsnių, kad pasiektum dienos tikslą, kai šalta ir reikia važiuoti prie ežero ir lįsti į eketę, kai labai norisi saldainio, bet esi pasižadėjęs nevalgyti saldumynų.
„Kai perlipi per tą „nenoriu“ ir vis tik padarai, ką esi užsibrėžęs – ateina pergalės jausmas“, – įsitikinęs jis.
Nakvynė sniego namelyje kartu su vaikais
Vienas ryškiausių Simono pasakojimų – apie sniego namelį, kurį jis savo rankomis pastatė kieme ir kuriame nakvojo kartu su vaikais. Idėja gimė visiškai paprastai – pasinaudojus paskutinėmis pliusinės temperatūros valandomis prieš ateinančius šalčius.
„Tai vyko gruodžio mėnesį, kai buvo tos paskutinės kelios šiltesnės dienos. Pažiūrėjau orų prognozę ir pamačiau, kad jau rytoj bus minusas.
Buvo iškritę nemažai sniego, tai nusprendžiau pastatyti iš jo namelį sau ir vaikams. Sulipdžiau sniego rutulius ir stačiau iki nakties, kad namelis laikytųsi. O paskui kažkaip natūraliai gimė mintis jame permiegoti“, – pasakoja jis.
Iš pradžių vaikai dvejojo, bet galiausiai prisijungė: pirmiausia namelyje su tėčiu nakvojo sūnus, o vėliau panoro ir dukra, todėl Simonas jame praleido net dvi naktis. Vėliau, kaip jis pats pasakoja, vaikai net paprašė šią patirtį pakartoti.
„Aš tikiu, kad jie tai atsimins visą gyvenimą – kad kažkada su tėčiu miegojo sniego namelyje“, – šypsosi Simonas.
Jis pabrėžia, kad tai nėra ekstremalumas dėl ekstremalumo. Sniego namelyje temperatūra siekė apie –1 laipsnį, o pats procesas tapo ne tik grūdinimosi patirtimi, bet ir stipriu emociniu ryšiu.
Kalbėdamas apie santykį su vaikais, Simonas pabrėžia vieną esminį principą – jokios prievartos grūdintis. „Mes jų nieko neverčiame daryti per jėgą. Viskas vyksta tik savo noru ir žaidimo forma“, – sako jis.
Vaikai mato pavyzdį: tėtis maudosi šaltame vandenyje, žiemą miega prie atviro lango, gyvena aktyviai. Natūralu, kad jiems kyla noras pabandyti patiems. „Jeigu pats nesigrūdini, tai kaip gali norėti, kad vaikas tai darytų?“ – klausia Simonas.
Jo teigimu, ribos čia visiems turėtų būti labai individualios, o svarbiausia – stebėti vaiką, jo norą ir reakcijas.
„Jei grūdinasi tėvai, tai laiko klausimas, kada vaikas pats užsinorės pabandyti įlįsti kartu į eketę, miegoti lauke ar panašiai. Tada viskas vyksta labai natūraliai“, – sako jis.
Namuose – jokių ekranų vaikams ir prioritetas pozityviam turiniui
Toliau kalbėdamas apie vaikų auklėjimą, Simonas pabrėžia, kad didžiausia dovana vaikams tikrai nėra visi modernūs patogumai, saldumynai ar išmaniosios technologijos.
„Mes stengiamės duoti vaikams viską, kas geriausia, ir supratome, kad tai – tikrai ne ekranai“, – sako jis.
Pasak Simono, ankstyvas telefonų ir planšečių naudojimas daro neigiamą įtaką vaikų psichikai ir, jo paties žodžiais, „tirpdo smegenis“. Būtent todėl šeimoje sąmoningai stengiamasi ekranus atidėti kuo vėlesniam laikui. Vietoj to vaikai skatinami skaityti knygas, daugiau judėti ir būti gyvame santykyje su aplinka.
Ne mažiau svarbi ir mityba – ypač ribojamas cukrus, kuris kenkia ne tik dantims, bet ir silpnina imunitetą, dar tik besiformuojantį vaikystėje.
„Mes norime, kad vaikai augtų sveiki, todėl kartais geriausias sprendimas yra tiesiog kažko nerodyti ir neleisti“, – sako Simonas, pridurdamas, kad šiandieniniame informacijos ir vaizdų pertekliaus pasaulyje net žiūrėjimas į baltą sieną vaikui būtų pozityvesnė patirtis nei agresyvus ir chaotiškas turinys, dažnai mažamečių žiūrimas planšetėse bei telefonuose.
„Mes tikrai baisimės visais tais šiuolaikiniais filmukais. Manau, kad kartais geriausias būdas vaikus apsaugoti nuo chaoso ir negatyvo – tiesiog jiems kažko neduoti, ypač ekranų“, – sako jis.
Sveika gyvensena be fanatizmo: mažais žingsniais kasdien
Apibendrindamas savo požiūrį į sveikuolišką gyvenimą, Simonas pabrėžia, kad tokia gyvensena dažnai pervertinama ir paverčiama fanatizmu.
„Kai žmogus susikoncentruoja tik į vieną dalyką ir jį sureikšmina iki kraštutinumo, tai jau nebėra sveika“, – sako jis.
Svarbiausia, pasak jo, yra visuma ir pastovumas: daug mažų dalykų, daromų kiekvieną dieną. „Maži žingsneliai, bet kasdien. Ir taip eini link sveikesnio, aktyvesnio, pozityvesnio rytojaus“, – teigia Simonas.
Tiems, kurie galvoja apie pokyčius, jis siūlo pradėti nuo paprastų, bet prasmingų iššūkių – pavyzdžiui, 30 dienų be svaigalų arba net metus laiko gyventi visiškai blaiviai.
„Metai be svaigalų – tai rimtas iššūkis, kuris gali apsunkti per visas metų šventes, gimtadienius, atostogas. Bet jis labai stipriai pakeičia gyvenimą“, – sako Simonas.
Keistis padeda bendraminčių bendruomenė
Pasak Simono, vienam keistis dažnai būna sunku, todėl labai svarbi bendruomenė.
„Lietuvoje veikia apie 50 sveikuolių bendruomenių įvairiuose miestuose, prie kurių galima prisijungti.
Kai nori keisti gyvenimo būdą, sena aplinka kartais ima traukti atgal. Nauja bendraminčių bendruomenė gali tapti tuo palaikymu, kuris padeda nepasiduoti, atrasti naujų veiklų, naujų bičiulių ir naują gyvenimo ritmą“, – sako Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas.
