Ką iš tikrųjų reiškia gyventi žemiau skurdo rizikos ribos? Ar tu jau skurstantis, jei vaikštinėdamas mieste savaitgalį negali užsukti į kavinę ir nusipirkti puodelio kavos? Pernai žemiau skurdo rizikos ribos atsidūrė keli šimtai tūkstančių žmonių. Deja, yra ir dar vargingiau gyvenančių – susiduriančių su ekstremaliu skurdu. Toks įspūdis, kad situacija paradoksali: atlyginimai, pensijos juk auga, bet skurstančiųjų ratas plečiasi.
2025 m. apie 653 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, apie 202 tūkst. – žemiau absoliutaus skurdo ribos. Skurdo rizikos lygis 2025 m. šalyje sudarė 22,6 proc. ir, palyginti su 2024 m., didėjo 1,1 procentinio punkto, skelbė Valstybės duomenų agentūra.
Žmonėms nėra kitos išeities
„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius sako pastebintis, kad kartais nematome tų, kurie gyvena nepritekliuje, o jei ir matome, juos dėl to kritikuojame.
„Man susidaro įspūdis, kad dauguma darbus ir didesnes šeimas turinčių vidutinio amžiaus žmonių gyvena tam tikruose burbuluose ir lyg nemato tam tikrų grupių žmonių“, – „Delfi“ laidoje „Verslo tema“ teigė nevyriausybinės organizacijos vadovas.
„Maisto banko“ maisto atiduotuvės veikia 46-iose savivaldybėse iš 60-ies. Į kiekvieną tašką kasdien ateina apie 100–150 žmonių.
Simonas Gurevičius
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi
„Dažnai tai pensinio amžiaus žmones, ilgą laiką dirbę teatruose, bibliotekose, mokyklose ir jau 10, 15, kartais net virš 20 metų esantys pensijoje. Jų pensijos tiesiog nespėja paskui augančias kainas. Tai tikrai orūs žmonės, kurie viską padarytų, kad nereikėtų eiti į „Maisto banką“, tačiau neturi kitos išeities ir dėl to kreipiasi pagalbos.
Gaudami maistą „Maisto banke“, jie taupo pinigus, kad galėtų apmokėti komunalines sąskaitas arba susimokėti už vaistus“, – pasakojo S. Gurevičius.
Kitą skurstančiųjų grupę sudaro dirbantys žmonės, pavyzdžiui, šeimos, kuriose abu tėvai dirba, bet, tarkim, prižiūri vaiką su negalia ar slaugo sergantį giminaitį. Anot pašnekovo, jei šeima susiduria su rimtesne liga, didelė dalis jos biudžetas nukeliauja gydymui ar slaugai, todėl finansiniai sunkumai neišvengiami.
Jei tų žmonių paklaustumėte, ar nors vienas noriai eina į „Maisto banką“, suprastumėte, kad besimėgaujančių gaunama parama nėra. Žmonės ateina tik dėl to, kad kitos išeities tiesiog neturi.
Simonas Gurevičius
Trečia grupė, gaunanti paramą iš šios organizacijos, – tai vieniši tėvai.
„Turbūt, kai tuokiasi arba susilaukia vaikų, žmonės įsivaizduoja gyvensiantys idealioje santuokoje. Bet realybė dažnai yra tokia, kad žmonės išsiskiria ir vienas iš tėvų lieka su vienu arba dviem vaikais. Nėra taip, kad tas žmogus nedirba – jis dažnai dirba dar ir papildomą darbą, bet pajamų neužtenka, kad jo vaikas galėtų pilnavertiškai jaustis mokykloje ar lankyti būrelius“, – kalbėjo S. Gurevičius.
Jis papasakojo vieną neseniai išgirstą istoriją.
Maisto bankas
FOTO: Rimeika_photo | Organizacijos nuotr.
„Su vienu vaiku klasės draugas pasidalino sūrio lazdele, bet vaikas tos lazdelės nesuvalgė, o grįžo, susipjaustė mažais gabaliukais ir užsidėjo ant duonos. Tačiau tą pačią dieną nesuvalgė, kad kitą dieną užkandžių dėžutėje turėtų kažkokį užkandį, sumuštinį. Lietuvoje taip buvo.
Tas vaikas yra iš keturių vaikų šeimos, kurioje yra ir mama, ir tėtis. Tėtis susižalojo ir dabar turi didelių sveikatos problemų, o mama dirba pusantru etatu, bet vaikai – 2 berniukai ir 2 mergaitės – dalijasi vienais sportbačiais, džinsais.
Man labai gaila, kad gyvename visuomenėje, kuri tik kartais išgirsta ir tuos skaičius, ir apie skurdą. Būna keletas laidų ir po to vėl viskas nutyla. Po 3 mėnesių ir vėl atsiranda tie patys skaičiai. Tikrai labai kviečiu žmones atverti akis ir drauge pamatyti šią problemą“, – sakė organizacijos vadovas.
Anot jo, norėdami išspręsti problemą, turime būti supratingi ir solidarūs, o ne badyti vieni kitus pirštais ir aiškinti, kas kaltas, kad žmogus skursta.
Lazutka: kaip suprasti, kad skurstate?
Ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka skurdą Lietuvoje pavadino „chroniška širdies liga“ ir atkreipė dėmesį, kad istoriškai su skurdu dažniausiai susiduria dvi visuomenės grupės: vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai.
Romas Lazutka
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi
Anot ekonomisto, vaikų skurdo problema yra gerokai sumažėjusi: anksčiau vaikų skurdo rizikos lygis siekė apie 27–28 proc., o vidutinis šalyje – 20 proc., o dabar siekia apie 15 proc. Panašus yra ir Europos Sąjungos vidurkis.
„Buvo įvesti vaiko pinigai, o prieš tai buvo mokesčių lengvata tėvams, kurie turi vaikų. Vaiko pinigai buvo įvesti vienos valdžios, kita valdžia juo išlaikė ir padidino. Tai gerokai sušvelnino padėtį šeimose, kurios turi vaikų“, – paaiškino R. Lazutka.
Prasčiau yra su skurstančiais pensininkais ir darbingo amžiaus žmonėmis, kuriems nustatyta negalia.
„Buvo pateiktas pavyzdys, kai tėvelis susižalojo ir tapo neįgaliu. Tai galime įsivaizduoti, kad jis uždirbo, tarkim, 1,5 tūkst. eurų, o dabar gauna apie 500 eurų siekiančią neįgalumo pensiją. Bet vaikus ir toliau reikia išlaikyti tik jau ne iš algos, o iš vargingos pensijos“, – sakė VU profesorius.
Jis pritarė, kad su skurdu dažniau susiduria bedarbiai ir vieniši dirbantys tėvai.
„Kalbėti apie bedarbių gerovę labai nedrąsu, nes žmonės Lietuvoje labai smerkia tokias grupes ir apskritai į skurstančius, kaip „Maisto banko“ vadovas minėjo, žiūri labai kreivai. O jei žmogus dar ir nedirba… Nors yra atvejų, kai žmogus gal buvo ir labai geras darbuotojas, bet įmonė užsidarė, pavyzdžiui, užsidarė maža kaimo mokykla ir ten dirbę žmonės neteko darbo“, – aiškino pašnekovas.
Užuot diskutavus, ar Lietuva tikrai yra skurdžiausia tarp ES valstybių ir kokie rodikliai yra tiksliausi, R. Lazutka pirmiausia paragino perskaityti skurdo apibrėžimą.
„Labai gaila, kad vadinamasis Vilniaus burbulas skurdą, deja, supranta labai buitiškai, tiesmukai, primityviai ir tiesiog neskaito, nors šiais laikais elementaru paklausti „Google“ ar dirbtinio intelekto, kas yra skurdas, koks yra skurdo apibrėžimas.
Tiek tarptautinės organizacijos, tiek EBPO, tiek Europos Sąjunga, tiek visų šalių, įskaitant ir mūsų šalį, statistikos tarnybos skurdą apibrėžia maždaug taip (galbūt ne visai pažodžiui, bet pasakysiu esmę): tai žmonės, kurių materialiai, socialiniai, kultūriniai ištekliai yra tokie maži, kad apriboja jų dalyvavimą visuomenės, kurioje jie gyvena, veiklose. Tai reiškia, kad ne maisto klausimas turi būti keliamas“, – pabrėžė ekonomistas.
Komentuodamas tai, kad dalis žmonių, atsiėmusių antros pakopos lėšas, suskubo pirkti telefonus, ekonomistas iškėlė labai konkretų klausimą – kaip šiais laikais gyventi be mobiliojo telefono ar be interneto?
Argi žmogus, kuriam neprieinamas internetas, nėra skurstantis? Argi jis gali dalyvauti visuomenės veiklose? Mūsų visuomenėje įprasta, kad kiekvienas kišenėje nešiojasi telefoną ir internetą, todėl kažkas, kas negali sau to leisti, žinoma, yra skurstantis.
Romas Lazutka
Kad žmogus skursta, anot profesoriaus, gali parodyti ir tai, kad jis savaitgalį išėjęs pasivaikščioti negali sau leisti išgerti puodelio kavos kavinėje.
„Prieš kelias savaites susipažinome su tokia moterimi. Ji tiesiog dirbo kavinėje, sulaukė pensijos ir tapo kavinei nereikalinga, nes dėl mažesnio klientų srauto reikėjo mažiau darbuotojų. Ir ji sako: „Mano svajonė būtų kada nors nueiti į tą kavinę ir išgerti kavos.“ Čia reikia kalbėti ne apie tai, kad ji negalėtų sau to leisti, o apie tai, kad net 2–2,5 euro ji turi kur išleisti.
O štai aktorės iš teatro Vilniuje situacija. Ji daug metų dirbo aktore ir buvo pakankamai žinoma, o dabar, kai gauna pensiją, svajoja (nors ir yra nuolaidos pensininkams) nueiti į teatrą už 15 ar 20 eurų ir galvoja, kam geriau skirti tuos pinigus“, – pateikė dar vieną pavyzdį „Maisto banko“ vadovas.
Mamos diena Vilniuje
FOTO: Orestas Gurevičius | Elta
„Delfi“ laidoje dalyvavęs ekonomistas paragino suvokti, kad skurdo mastas skirtingose šalyse gali būti skirtingas, tačiau būtina suprasti, kokie gyvenimo standartai yra kiekvienoje valstybėje.
„Adamas Smithas, šiuolaikinio ekonomikos mokslo tėvas, jau daugiau kaip prieš 250 metų pasakė taip: žmonės, kurie negali sau leisti išeiti į viešumą odiniais batais, jeigu tai yra įprasta visuomenėje, juos mes turėtume laikyti skurstančiais. Matyt, kad Anglijoje buvo įprasta į bažnyčią sekmadienį išeiti odiniais batais, o žmogus, kuris to negalėjo, turėjo būti laikomas skurstančiu ne todėl, kad kojom šalta, bet todėl, kad jis negali sau leisti tai, kas yra įprasta visuomenei.
Tada mes nesistebėtume, kad Šveicarijoje ar Liuksemburge yra skurstančių žmonių ir kad skurstančių žmonių procentas gali būti panašus šalyje, kuri yra dvigubai mažiau turtinga, nei šalis, kuri yra dvigubai turtingesnė“, – palyginimą pateikė ekspertas.
Su pensijomis ir atlyginimais auga ir skurdo rizika
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė atkreipia dėmesį, kad augant šalies gyventojų pajamoms, didėja ir skurdo rizikos lygis. Kaip tai paaiškinti?
VU profesoriaus teigimu, taip nutinka dėl sparčiau augančių gyvenimo standartų.
Vilniečiai mėgaujasi grįžusia šiluma
FOTO: Ervin Rauluševičius | Elta
„Lietuvoje mes turime tą atvejį, kai sparčiai auga gyvenimo lygis, nes sparčiai auga algos, tarkime, dešimčia procentų. Jeigu pensijos išaugo 8 proc., tai reiškia, kad pensininkų gerovės augimas atsilieka nuo skurdo ribos. Tie žmonės, kurie dar nebuvo skurdo rizikos zonoje, pakilus skurdo rizikos lygiui daugiau nei pakilo jų pensijos, jau atsidūrė.
Turime tyrimų duomenis už 2025 metus, tai per metus skurstančių pensininkų padidėjo beveik trimis procentiniais punktais“, – kalbėjo jis. Tačiau tai nestebina pagal tai, kiek didėjo pensijos ir kaip bendrame kontekste atrodo pensinio amžiaus žmonių gyvenimas, patikino ekspertas.
Paprastai tariant, kad skurstančių pensininkų mažėtų, reikėtų pensijas didinti sparčiau, nei auga kitų žmonių pajamos.
Su tuo sutiko ir „Maisto banko“ vadovas.
Galima labai paprastai paaiškinti. Jeigu kažkieno atlyginimas padidėjo 10 ar 15 proc. ir jis dirba kažkokiam darbe, sakysime, parduotuvėje, tai akivaizdu, kad jeigu jis gauna 10–15 proc. didesnį atlyginimą, tas parduotuvės savininkas šiuos kaštus įskaičiuoja į prekės kaina. Jeigu prekės kaina padidėjo 15 proc., o žmogaus pensija padidėjo 8 proc., tai jei jis anksčiau negalėjo nusipirkti tų produktų, dabar dar labiau negali.
Simonas Gurevičius
„Kasdienybėje mes tikrai matome žmones, kurie sako, kad ateina į „Maisto banką“ pasirinkti šitų produktų, nes parduotuvėje net ir su 70 proc. nuolaida mama vaikui sūrelio nepirks, ji pirks varškę. Nepirks jogurto, pirks grietinę ir kažką su ja bandys daryti, net jei jogurtas bus su 70 proc. nuolaida“, – palygino pašnekovas.
Į maisto atiduotuves dažnai žmonės ateina ir tik dėl duonos.
„Maisto bankas“ dalina paramą įprastu būdu, bet likus duonai mes kviečiame žmones ateiti ir kitą dieną, nes duona yra tinkama vartoti dar 5 dienas po termino. Man tikrai yra skaudu matyti, kad net kai vyksta tiesiog duonos dalinimas – tiesiog duonos, nieko kito – mes tikrai sulaukiame 100 žmonių, kurie skambina ir klausia: „Mes gavome maisto, bet ar dar galėtume ateiti šiandien ar rytoj papildomai duonos?“
Ar galiu užeiti? “Maisto bankas”
FOTO: DELFI / Julius Kalinskas
Aš manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje taip neturėtų būti. Yra labai aiškūs teisiniai, politiniai sprendimai, kad maistas nebūtų švaistomas ir kad galėtų būti atiduotas žmonėms. Tokius būdu bent maisto klausimą padėsime išspręsti tiems, kuriems sunkiau sekasi su maistu“, – dėstė S. Gurevičius.
Tai byloja, kad žmonės gyvena ne tik žemiau skurdo ribos, bet susiduria ir su ekstremaliu skurdu, sakė R. Lazutka.
„Lietuvoje tai vadinama absoliučiu skurdu, nors tai nėra tikslu – paprastai vadinama ekstremaliu skurdu. Žmonės ne tik atsilieka ir negali dalyvauti veiklose, kuriose visuomenėje yra įprasta dalyvauti, bet jiems trūksta ir elementarių, bazinių vartojimo dalykų, kaip kad maisto. Jie galėtų nusipirkti pakankamai maisto, bet jiems neliktų susimokėti už būsto šildymą ar malkas.
Ekstremalus skurdas yra labiau būdingas labai atsilikusioms, ekonomiškai vargingoms šalims. Žinoma, per trisdešimt metų didžiulis šuolis buvo padarytas pietryčių Azijoje, Kinijoje, kur labai daug žmonių buvo ištraukti iš skurdo, nes augo ekonomika, pramonė ir daug žmonių pradėjo gauti padoresnius atlyginimus“, – teigė profesorius. Didelė problema dėl maisto užtikrinimo lieka ir Afrikoje.
Tačiau mūsų regionui, Europai, kaip sakė R. Lazutka, apie tokius dalykus jau reikėtų užmiršti. Pavyzdžiui, „Maisto bankas“ kasmet padeda maistu aprūpinti daugiau nei 230 tūkst. žmonių.
Šaltinis: DELFI.LT
