72-ejų vilnietė Julija Puslytė-Stundienė nosis nušluostytų ne vienam jaunam žmogui. Moteris per paskutinius 11 metų yra nuėjusi net devynis piligriminius žygius užsienyje, o, kaip prisipažino pati, jeigu galėtų – per metus į juos eitų dukart.
Tokio Julijos užsidegimo ir pažinimo džiaugsmo noro turbūt galėtų pavydėti ne vienas – vos išėjusi į pensiją ji suprato – laikas nuotykiams.
Šiuo metu dienas Vilniuje leidžianti pašnekovė dalijosi savo istorija ir jautriai prisipažino skaitytojams: „Šiuo metu mano kūnas yra čia, Vilniuje, savo bute, o siela jau kažkur ten keliauja.“
Nuo mažų dienų svajojo apie keliones
Kiek save prisimena, Julija pasakojo, kad visuomet svajojo apie keliones. Dar būdama maža ji fantazuodavo apie tolimiausius kraštus, o jau paaugusi ėmė skaityti knygas, kurios bent mintimis nukeldavo pašnekovę į tolius.
Julija pokalbio metu taip pat prisiminė vieną įsimintiną momentą iš savo vaikystės, kuomet po darbo į namus tėtis sugrįžo su loterijos bilietu rankose.
„Mes tada su sese visą vakarą kalbėjomės, kad jeigu tik laimėsime automobilį, tai važiuosime visi kartu į Afriką“, – su šypsena veide pasakojo keliautoja.
Tad nieko nuostabaus, kad tokio didelio noro per gyvenimą pašnekovė nepametė. Ji pasakojo, kad ilgainiui, jau užaugus, jai visai netyčia į rankas pateko knyga apie Camino de Santiago žygį, šv. Jokūbo kelią, kuri tapo pirmąja pažintimi su piligriminėmis kelionėmis.
„Perskaičiau knygą, ten buvo kalbama apie vedlį, duodami patarimai, kaip ir buvo miela ir smagu skaityti, bet visa tai atrodė šiek tiek iš fantazijos srities.
Visgi vėliau laikraštyje perskaičiau, kad dvi mokytojos iš Anykščių perėjo prancūziškąjį kelią ir tada man jau buvo nuostaba – vadinasi, tai realu, o ne fantazija“, – didžiuoju atradimu dalijosi pašnekovė.
Po tokios pažinties su nauja galimybe keliauti ir pažinti tolimus kraštus Julija ryžosi nuotykiui – laukė išėjimo į pensiją, kad pirmą kartą galėtų netrukdoma išskristi į pirmąjį savo žygį.
Visus artimuosius nuramindavo rašydama įrašus
Kaip tarė, taip ir padarė. Vos išėjusi į pensiją Julija pradėjo planuoti savo pirmąjį žygį, kurio metu turėjo laukti daugybė nuotykių.
Tiesa, jos artimieji į šią pašnekovės mintį žvelgė kritiškai – vaikai labai bijojo, jaudinosi, kad mamai tokio žygio metu gali kažkas nutikti.
„Kaip dabar atsimenu, kad vyresnis sūnus man tada pasakė, kad praneščiau, kur esu, nes paskui dingsiu ir nebus aišku, kur ieškoti. Jo toks pasakymas buvo su juoku, bet tuo pačiu ir rūpesčiu.
Aš turiu ir dar vieną sūnų, seserį, draugių, tad sugalvojau rašyti įrašus apie savo keliones į „Facebook“.
Tada pradėjau kiekvieną dieną eidama pranešti apie savo kelionę, nurodydavau, kur esu. Tarkime, jeigu eidavau iš Vilniaus į Trakus, rašydavau „Vilnius-Trakai“. Taip būdavo aišku, kad šiąnakt nakvosiu Trakuose“, – apie dalijimąsi savo patirtimis pasakojo Julija.
Ji pridūrė, kad artimieji labiausiai jaudinosi prieš pirmąjį žygį. Vėliau, kai pašnekovė pradėjo kasmet keliauti į užsienį dėl piligriminių žygių, visi įprato.
Turi išsirinkusi mylimiausią kelią
Šiuo metu Julija jau yra nuėjusi devynis žygius, o taip pat dalijosi, kad turi vieną kelią, kuris jos pats mėgstamiausias.
Pašnekovė tikino, kad nors per metus sau gali leisti tik vieną kartą išvykti į piligriminį žygį, vis tik, jeigu būtų galimybės, tuomet vyktų dukart – vieną kartą eitų savo mylimiausiu keliu, o kitą – nauju.
„Ispanijoje, kur aš vykstu, yra ne vienas piligriminis kelias. Kiekvieną sykį einu skirtingu, nors mylimiausias yra pirmas – prancūziškasis.
Jis yra mano mylimiausias dėl piligrimų, jame taip pat daug senovinių kaimelių, pilių, bažnyčių, kavinukių. Pereini Pirėnų kalnus, pereini per Mesetą, o po to vėl eini į kalnus, kurie jau šiek tiek kitokie.
Čia yra daug nakvynės namų prie bažnyčių, būna bendros vakarienės, susipažinimai, papasakojimai. Man labai liūdna, kad mažai moku angliškai ir ispaniškai, bet, tarkime, jaunimui, kurie moka kalbas, tai nepaprastai įdomu“, – įžvalgomis dalijosi senjorė.
Julija neslėpė, kad jos atmintyje tokie pasibuvimai išlikę kaip širdžiai malonūs prisiminimai. Pasak jos, net kalbos barjeras tampa nebaisus, kuomet šalia smagi kompanija.
„Mes keturis vakarus su viena prancūze bendravome, nes vis į tuos pačius namus pataikydavome. Ji mokėjo dešimt žodžių angliškai, aš dešimt žodžių prancūziškai. Mes prabendravome visą laiką, prasijuokėme, ėjome vakarieniauti. Nors kalbos mažai, bet buvo labai smagu“, – šyptelėjo ji.
Visuomet žygiuose keliauja viena
Pasiteiravus Julijos, kiek jos einami piligriminiai žygiai gali užtrukti, pašnekovė pasakojo, kad šiek tiek daugiau nei mėnesį laiko.
Pasak jos, kadangi ji tebeturi įsipareigojimų darbe, kasmet planuojasi savo darbus ir atostogas – per rugpjūčio mėnesį nudirba visus darbus ir rugsėjį jau keliauja į Ispaniją.
„Išskrendu rugsėjį, o grįžti turiu iki spalio 19 dienos. Užtrunka nuvažiavimas, parvažiavimas, o pats ėjimas trunka apie 30 dienų“, – dalijosi Julija.
Pasakodama apie savo žygių ypatybes, pašnekovė pridėjo, kad visuomet keliauja viena. Pasiteiravus jos, kodėl taip pasirenka, ji prisipažino – nėra tokia stipri, kad galėtų greitai eiti su grupe.
„Prisimenu, kai kavinukėje sėdėjau ir tokia ispanė man pasiūlė eiti kartu. Aš jai atsakiau, kad einu tik viena. Man dažnai reikia pasėdėti, pailsėti. Paprasčiausiai noriu būti viena, laisva ir nepriklausoma“, – sakė Julija.
Pasiteiravus, apie ką 30 dienų per metus kelyje praleidžianti pašnekovė galvoja, ji atskleidė, kad iš pradžių iš galvos dingsta blogos mintys, vėliau geros, o galiausiai lieka tuštuma ir laisvė.
Julija pridėjo, kad kai kurie tokių kelionių metu daug mąsto, tačiau jos tikslas yra keliauti, mėgautis vaizdais ir dėkoti už tai, ką mato.
„Aš dėkoju už sukurtą grožį, už suteiktą sveikatą, kad galiu eiti, matyti, už sutiktus žmones, už viską. Aišku, su manimi visada eina išsirinktas šventasis globėjas, kurį pasirenku. Šiemet ėjau šv. Ignaco kelią, tad globėjas buvo šv. Ignacas“, – paaiškino ji.
Noras buvo didesnis už baimę
Pokalbio pabaigoje Julija neslėpė, kad per gyvenimą nebuvo itin sportiška, visuomet turėjo problemų su širdimi, tad net ir mokyklos laikais kūno kultūros pamokų nelankė.
Dėl to savo piligriminiams žygiams ji taip pat iš anksto nesiruošia – keliauja ekspromtu, treniruočių prieš keliones nesiima.
„Čia aš išėjau ne dėl vaikščiojimo, o dėl nuotykių. Paskui pamačiau, kad kadangi tai piligriminis kelias, svarbu ir tai, su kokia intencija eini. Taip pamažu atradau šviesias intencijas, kurias prijungiau prie savo kelionių“, – paaiškino pašnekovė.
Visiems tiems, kurie jau turi minčių apie piligriminio žygio išbandymą, Julija tarė kelis žodžius. Pasak jos, jeigu yra toks noras – reikia eiti.
„Aš kai pirmą kartą vykau, bijojau lėktuvo, viena neskraidžiau, nemokėjau kalbos, bet taip norėjau, kad teko nebebijoti. Pabandykite“, – paragino ji.
Šaltinis: tv3.lt