Dr. Gytis Dudas – mokslininkas, kurio žvilgsnis į pasaulį jungia evoliucijos logiką, žmogišką ironiją ir nepatogios tiesos paieškas.
Jo pasakojimas – apie kelią į mokslą, tylos akimirkas, pandemijos pamokas ir tikėjimą, kad net mažiausias virusas gali priversti žmoniją pažvelgti į save.
–Nuo ko prasidėjo Jūsų kelias į virusologiją?
– Iš tiesų – nuo atsitiktinumo. Nuo vaikystės žinojau, kad mane traukia evoliucija, ypač išnykusių orga– nizmų pasaulis. Studijuodamas Edinburge, per 2009 m. „kiaulių gripo“ (H1N1) pandemiją, įsiprašiau į prof. Andrew Rambaut laboratoriją ir atsidūriau pačiame mokslo sūkuryje. Tuomet supratau, kad RNR virusai – unikalūs organizmai, leidžiantys tyrinėti gyvybę ir jos evoliuciją iš visiškai kitokios perspektyvos. Tuo pačiu pataisysiu – pirmiausia save laikau evoliuciniu biologu, dirbančiu su virusais, antra, visuomenės sveikatos iš užkrečiamųjų ligų pusės ekspertu, bet virusologu savęs nevadinčiau.
– Kas Jus labiausiai džiugina ir vargina Jūsų darbe?
– Didžiausias džiaugsmas – matyti augančius jaunus kolegas, jų smalsumą ir kūrybą. Mano grupės dar bas daugiausia kompiuterinis, o laboratorijoje pluša tik keletas laboratorijos narių. Kita medalio pusė – nesibaigiantis finansavimo paieškų maratonas. Mokslas dažnai reikalauja atkaklumo, kantrybės ir gebėjimo išlikti motyvuotam net tada, kai didžioji dalis finansavimo paraiškų yra atmetamos.
Dr. Gytis Dudas
FOTO: Julius Kalinskas | DELFI / Julius Kalinskas
– Kaip pandemija pakeitė Jūsų požiūrį į mokslą ir visuomenę?
– Mano pandemijos patirtis apėmė visą įmanomą spektrą. Su naujais draugais vystėme pasidi džiavimo vertą Lietuvos SARS-CoV-2 genominę stebėseną, kartu liūdėjome, kai institucinės spragos neleido pasinaudoti mūsų suteiktomis progomis.
Buvo džiugu padėti visuomenei suprasti, kas iš tiesų vyksta, tačiau skaudu matyti, kaip lengvai dezinformacija gali atimti žmonių sveikatą ir / ar gyvybę, o ilgainiui ir sugriauti pasitikėjimą mokslu.
– Kokie virusai šiandien kelia daugiausia nerimo?
– Be abejonės – gripo A viruso H5N1 subtipas. Nors įprastai jis plinta tarp paukščių, JAV jau dvejus metus H5N1 sėkmingai cirkuliuoja ir įsitvirtino galvijų bandose. Tai priminimas, kad gamta vis dar yra tartum nekontroliuojama mašina, judanti su milžiniška inercija, o mūsų užduotis – stebėti, suprasti ir atitinkamai veikti.
Dar skaudžiau matyti, kaip į pasaulį tik dėl mažėjančio skiepijimo grįžta antikinės ligos, tokios kaip tymai ar poliomielitas. Lietuvoje dėl tos pačios priežasties mes irgi sėdime ant parako statinės, kuriai neišvengiamai sprogus beprasmiškai mirs vaikai.
Gyčio Dudos portretas
FOTO: ELTA / Josvydas Elinskas
– Koks, Jūsų nuomone, mokslo populiarinimo vaidmuo šiandien?
– Mokslo populiarinimas – tai ne pramoga, o visuomenės imuniteto stiprinimas nuo dezinformacijos. Kai žmogus supranta, kaip veikia jo imuninė sistema, jis mažiau linkęs tikėti sąmokslais. Deja, iškraipyti faktus visuomet bus lengviau nei juos paaiškinti, todėl mokslininkų balsas čia – būtinas.
– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, svajojantiems apie karjerą biologijos ar virusologijos srityse?
– Domėtis. Skaityti, klausti, nebijoti. Mokslas reikalauja smalsumo, atkaklumo ir drąsos pripažinti, kad nežinai. Šiandien žinių pasiekiama daugiau nei bet kada anksčiau – tereikia ryžtis eiti gilyn. Ir svarbiausia – nepamiršti, kad mokslas, visų pirma, yra žmogaus kelias, o ne tik profesija.
Klausantis dr. Dudo suvoki, kad mokslas – tai ne tik laboratorijos šviesos ar duomenų grafikai. Tai mąstymo kultūra, paremta abejonės drąsa ir pagarba faktui. Virusai, kuriuos jis tiria, tampa ne grėsme, o veidrodžiu – jie primena, kokie trapūs ir kartu kūrybingi esame. Dėkojame dr. Dudui už pokalbį, kuris leido pažvelgti į mokslą ne kaip į uždarą sistemą, o kaip į nuolatinį klausimą: ką reiškia būti žmogumi pasaulyje, kuris keičiasi greičiau nei mes patys.
Publikacija pirmą kartą pasirodė Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos žurnale „Veritas“.
Šaltinis: DELFI.LT
