Ligoninė yra ta vieta, kur žmonės tikisi sulaukti pagalbos, deja, taip būna ne visada. Į Delfi kreipėsi skaitytoja su prašymu paviešinti jos istoriją apie patirtį Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Vardo atskleisti nenorėjusi moteris pasakojo, kad jos tikslas ne įžeisti medikus, bet įspėjimas kitiems.
Redakcijai ji atsiuntė atvirą laišką:
„Kreipiuosi į visuomenę ir žiniasklaidą norėdama pasidalinti sukrečiančia patirtimi Vilniaus universitetinėje ligoninėje (RVUL). Tai nėra bandymas įžeisti medikus – tai pagalbos šauksmas dėl sistemos, kurioje pacientas tampa „nurašytu“ dar net neturint galutinių tyrimų rezultatų, o komunikacijos stoka ir abejingumas vos netapo mirties priežastimi.
Nežinia ir „dingęs“ informavimas
Pirmadienį mano vyras dėl nepakeliamų nugaros skausmų buvo paguldytas į ligoninę. Nors dokumentuose buvo aiškiai nurodyta, kad informacija turi būti teikiama sutuoktinei, visą vakarą ir naktį praleidome visiškoje nežinioje. Kitą dieną pati ieškojau gydytojos, kuri, mano nuostabai, paklausė: „Tai niekas nesuteikė informacijos?“. Tuomet pirmą kartą išgirdau apie įtariamą onkologinę ligą. Šokas buvo didžiulis, tačiau dar baisiau matyti lėtumą – nors viešoje erdvėje dažnai kalbama apie „Žaliąjį koridorių“ prioritetinę ir skubią diagnostiką įtarus pirmą kartą onkologinį susirgimą. MRT tenka vis dar laukti dienų dienas, kol žmogus kankinasi skausmuose.
Abejingumas kasdienybėje: „reikia ryti, o ne kramtyti“
Mano vyras negali nei atsisėsti, nei atsistoti, nei pats pavalgyti. Aptarnaujantis personalas tiesiog palikdavo maistą ant staliuko, pasakant „Valgyk“. Tik man įsikišus ir paaiškinus situaciją, jį pradėjo maitinti, tačiau procesas buvo toks grubus, kad vyrui nespėjus sukramtyti maisto, buvo rėžiama: „Reikia ne kramtyti, o ryti“. Ne gana to, palatoje neveikė pagalbos iškvietimo pultai. Žmogus, negalintis pajudėti, liko be jokio ryšio su personalu, kol pati nesugalvojau jam palikti skyriaus telefono numerio, kad kilus skausmui jis galėtų bent paskambinti.
Klinikinė mirtis: ar tai galėjo būti išvengta?
Baisiausias košmaras įvyko mano akyse. Atėjusi aplankyti vyro (prieš 15 minučių kalbėjomės telefonu, jis buvo sąmoningas), radau jį šniokščiantį ir mėlynuojantį. Išgirdęs mano balsą, jis dar suspėjo paprašyti paduoti ranką, o ją pajutęs – silpnai atsiduso ir sustingo.
Nors skyriaus darbuotojų pirmoji reakcija į mano šauksmą buvo klausimai „Ar jam vis skauda?“ ir „Ar žinote jo diagnozę?“ (lyg tai pateisintų žmogaus būklę), pamatę mėlynuojančias rankas jie pagaliau sureagavo. Subėgęs medicinos personalas pradėjo gaivinimą. Vyrui buvo ištikusi klinikinė mirtis. Tik po sėkmingo atgaivinimo jis buvo išvežtas į reanimaciją.
RVUL Skubios pagalbos skyrius
FOTO: Julius Kalinskas | Elta
Suleisti vaistai ir uždarytos durys
Reanimacijoje paaiškėjo priežastis – vyras patyrė stiprų anafilaksinį šoką (reakciją į antibiotikus). Vyras papasakojo, kad leidžiant vaistus jis gydytojai pasisakė pajutęs staigų karštį ir blogumą, tačiau ši tiesiog išėjo iš palatos ir uždarė duris. Kyla esminis klausimas: kodėl gydytoja nepasiliko įsitikinti paciento būkle po vaistų suleidimo? Tai buvo minučių reikalas. Jei nebūčiau užėjusi į palatą būtent tuo metu, šiandien jo nebeturėčiau.
Mano tikslas – ne kaltinti, o informuoti
Noriu padėkoti reanimacijos komandai ir personalui, kuris gaivino mano vyrą. Tačiau negaliu tylėti apie bendrą skyriaus požiūrį: komunikacijos trūkumą, elementaraus žmogiško dėmesio trūkumą, technines problemas, kurios gali kainuoti gyvybę, neveikiančią įrangą ir abejingumą žmogaus skausmui. Ar pacientas su įtariama sunkia diagnoze jau yra „nurašomas“? Ar mes, artimieji, turime patys atlikti medicinos personalo ir stebėjimo sistemų darbą, kad mūsų mylimi žmonės liktų gyvi?
Ši istorija yra apie tai, kad ligoninėje už gyvybę svarbiau turi būti ne tik diagnozė, bet ir žmogiškumas bei laiku suteikta pagalba“.
Ligoninės personalas apgailestauja
Delfi kreipėsi į ligoninę su prašymu pakomentuoti situaciją. „Apgailestaujame dėl paciento bei jo artimųjų patirto emocinio sukrėtimo ir nerimo, kurį neišvengiamai sustiprina sunki sveikatos būklė ar netikėtos klinikinės komplikacijos. Suprantame ir visuomenės dėmesį tokioms istorijoms, tačiau, neturėdami paciento sutikimo, negalime viešinti ar komentuoti konkrečių medicininių aplinkybių. Todėl į jūsų laišką atsakome remdamiesi ligoninėje taikoma bendra diagnostikos, gydymo ir komunikacijos praktika.
Esant nepatvirtintai diagnozei ir ypač sudėtingai paciento būklei, emocinis krūvis šeimai yra itin didelis, todėl sklandus dialogas tarp gydytojo ir artimųjų – labai svarbus. Praktikoje informavimas vyksta atsižvelgiant į klinikinę situaciją: kritinėse būklėse pirmiausia užtikrinamas paciento saugumas, stabilizuojama sveikatos būklė ir teikiama neatidėliotina pagalba, o artimieji informuojami kiek įmanoma greičiau. Suprantame, kad nakties metu, esant dideliam budinčio personalo užimtumui, komunikacija gali užtrukti, tačiau siekiame, kad artimieji gautų aiškią ir laiku suteiktą informaciją. Taip pat skatiname artimuosius drąsiai kreiptis į skyriaus personalą – tai padeda greičiau suderinti informavimo laiką ir būdą.
Norime paaiškinti, kas yra vadinamasis „žaliasis koridorius“. Tai tvarka, skirta pacientams, kuriems įtariama ar nustatoma onkologinė liga, kad diagnostika ir gydymo pradžia būtų organizuojami koordinuotai ir per trumpiausią įmanomą laiką.
Lazdynų ligoninė
FOTO: Josvydas Elinskas | Elta
„Žaliasis koridorius“ taikomas onkologijos klasteriui priklausančiose įstaigose. Specializuotą onkologinę pagalbą teikia šešios įstaigos: Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Nacionalinis vėžio institutas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, Klaipėdos universiteto ligoninė, Respublikinė Šiaulių ligoninė ir Respublikinė Panevėžio ligoninė.
Kaip pasinaudoti „žaliuoju koridoriumi“? Įprastai pacientas nukreipiamas su siuntimu į vieną iš klasterio įstaigų – siuntimą gali išrašyti tiek šeimos gydytojas, tiek gydantis ligoninės gydytojas, įvertinęs medicinines indikacijas. Ten pacientui gali būti paskiriamas atvejo vadybininkas, kuris padeda suplanuoti pirmąją gydytojo specialisto konsultaciją, registruoja tyrimams, koordinuoja diagnostikos ir konsultacijų planą bei padeda užtikrinti gydymo nuoseklumą.
Šioje situacijoje pabrėžiame: prioritetas dabartinėje situacijoje – stabilizuoti paciento būklę, taikant atitinkamas klinikines intervencijas. Tik stabilizavus būklę, įvertinus rizikas ir transportavimo ypatumus, planuojami tolesni žingsniai – įskaitant kreipimąsi į onkologijos klasterio įstaigą ir, jei yra medicininių indikacijų, paciento siuntimą ar perkėlimą konsultacijoms ir gydymo tęstinumui.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad MRT tyrimas, nors ir yra itin informatyvus, labai sunkios klinikinės būklės pacientui gali kelti tiesioginę riziką sveikatai bei iškraipyti tyrimo rezultatus. Pavyzdžiui, esant inkstų funkcijos sutrikimui, organizmas negali saugiai pašalinti kontrastinės medžiagos, todėl MRT tyrimas planuojamas tik įvertinus bendrą būklę ir galimas rizikas. Tokiais atvejais, siekiant nepadaryti didesnės žalos nei naudos, pasirenkami kiti diagnostiniai metodai (rentgenas, kompiuterinė tomografija, echoskopija, biocheminiai kraujo ir šlapimo tyrimai), organizuojamos gydytojų specialistų konsultacijos.
Anafilaksinis šokas – staigi, individuali ir, svarbiausia, sunkiai nuspėjama organizmo reakcija į vaistinius preparatus, kuri gali pasireikšti net ir laikantis visų saugumo protokolų. Tuo pačiu, subjektyvūs pojūčiai (pavyzdžiui, staigus karščio pylimas ar bendras silpnumas) po medikamentų skyrimo yra dažni ir daugeliu atvejų būna trumpalaikiai bei nepavojingi. Medicinos personalas paciento būklę vertina pagal klinikinius požymius ir taikomus protokolus, o būklei blogėjant nedelsiant imamasi neatidėliotinų priemonių.
Kaip ir kiekvienoje didelėje gydymo įstaigoje, RVUL pasitaiko techninių nesklandumų. Per metus stacionaro skyriuose vidutiniškai gydome apie 34 tūkst. pacientų, o lovų užimtumo vidurkis per pastaruosius trejus metus siekia 78 proc., todėl įranga naudojama intensyviai. Pastebėjus gedimus, apie juos pranešama techninę priežiūrą atliekantiems darbuotojams, kurie rūpinasi kuo operatyvesniu sutrikimų pašalinimu.
Kasdieniame ligoninės darbe skatiname empatiją ir pagarbą: darbuotojams parengtas „Bendravimo standartas“, nuolat vyksta su komunikacija ir konfliktų valdymu susiję mokymai. Apgailestaujame, jei konkrečiu atveju pacientas ar jo artimieji pasigedo jautrumo ar dėmesio. Išsakyti pastebėjimai mums svarbūs – jie padeda gerinti paslaugų kokybę ir komunikaciją siekiant bendro tikslo: paciento gerovės.
Galiausiai pabrėžiame, kad nė vienas pacientas nėra vertinamas ar „nurašomas“ dėl diagnozės. Diagnostikos ir gydymo sprendimai ligoninėje priimami remiantis medicininėmis indikacijomis, o kritinėse situacijose teikiama visa reikalinga neatidėliotina pagalba ir tęsiamas gydymas pagal paciento būklę“, – rašoma ligoninės atsakyme.
Šaltinis: DELFI.LT
