Marija Aušrinė Pavilionienė (81) – žmogus, už kurį kalba darbai. Ilgi metai mokant studentus, aktyvus visuomenės švietimas žmogaus teisių temomis, o taip pat trys kadencijos Seime – tik dalis visų profesorės pasiekimų. Nors pašnekovė oficialiai savo politinę karjerą baigė 2017 metais, tačiau yra atvira – iki šiol aktyviai domisi politika ir išgyvena dėl Lietuvoje vykstančių pokyčių.
Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su M. A. Pavilioniene pasidomėti, kaip profesorė gyvena dabar, kuo paženklinta jos kasdienybė. Pokalbio metu pašnekovė sutiko atverti skaitytojams duris į savo pasaulį ir leido kiekvienam bent trumpam jame mintimis pasisvečiuoti.
Kiekvieną dieną skiria dėmesio politikai
Pirmiausia, pokalbį su pašnekove pradėjome nuo to, kiek jos gyvenime dėmesio politikai yra išlikę šiomis dienomis. Profesorė buvo atvira ir dalijosi, kad pastebi Lietuvoje gają stereotipinę žmogaus gyvenimo sampratą, nurodančią, jog dėl pensinio amžiaus individui palikus valstybinę tarnybą jis nustoja domėtis politika.
Vis tik M. A. Pavilionienė šių stereotipų toli gražu neatitinka. Profesorė pasakojo, jog mano, kad tapus abejingu politikai, kone automatiškai savas gyvenimas yra atiduodamas kitiems, ne visuomet norintiems ir linkintiems tik gero.
„Brandaus amžiaus žmogus turėtų domėtis politika ir būti pasirengęs priešintis teisiniam, politiniam absurdui, konkrečių politikų verteiviškiems interesams.
Domėjimasis politika man svarbus todėl, kad keliaudama po pasaulį, studijuodama skirtingų valstybių istoriją ir dabartį, turiu perprasti politinius įvykius, kad be klaidų juos aprašyčiau“, – dalijosi pašnekovė, pabrėždama, kad politika iš jos gyvenimo niekur nedingo.
M. A. Pavilionienė neslėpė, kad šiuo metu ji savo gyvenimu yra patenkinta, nes gyvena taip, kaip nori, ir jaučia, jog sukaupusi solidžios gyvenimo patirties ir turėdama tam tikrų profesinių žinių, neskubėdama daro tai, ką sumano.
Bendravimo pašnekovei taip pat netrūksta, tačiau šiuo metu ryšius palaiko tik su tais, su kuriais pageidauja bendrauti, bet nepripažįsta tų asmenų, kurie į gyvenimą atneša tamsos.
Kasdienybėje – gamta, savišvieta, kokybiškas kinas bei muzika
Pasidomėjus, kokiomis veiklomis buvusi politikė užsiima šiomis dienomis, ji šyptelėjo – tiek anksčiau, tiek dabar ją lydi mąstymas, skaitymas, rašymas, gerų filmų bei spektaklių peržiūros.
Profesorė priminė, kad tiek jos namuose Vilniuje, tiek Egipte niekuomet netrūksta muzikos, o į šią meno formą ji žvelgia kaip į būdą praturtinti savo sielą.
Dar vienas džiaugsmas profesorės gyvenime – laiko praleidimas gamtoje. M. A. Pavilionienė kalbėjo, kad jos šeima įkūrė sodybą Labanoro girioje, tad turėdama laiko savo dienas ji stengiasi praleisti ten.
„Taip gyvendama ir ten būdama aš kaupiu dvasios jėgas, stengiuosi džiaugtis gyvenimu, nes daug mano amžininkų jau yra iškeliavę į kitą realybę“, – mintimis dalijosi profesorė.
M. A. Pavilionienė taip pat nurodė, kad dar vienas džiuginančių pensinio amžiaus aspektų – darbų ir laisvalaikio vienovė, nes ji šiuo metu gali pati pasirinkti, kokiu metu dirbti, o kokiu ilsėtis.
O žvelgdama į nūdienos aktualijas, profesorė nurodė, kad jau senokai spėjo suprasti, jog nervingas skubėjimas ir kalnai darbų vienu metu sveikatos tikrai neprideda.
„Būtų gerai, kad šiuolaikiniai dirbantys ir skubantys žmonės suvoktų, jog jie niekur nenubėgs, nelaimės viso pasaulio karūnų ir turtų. Gali gautis taip, kad jie išeis iš gyvenimo be skatiko kišenėje, su fizinės mirties sutryptomis laikinomis gyvenimo pergalėmis.
Tada lieka kitas klausimas – kokią atmintį apie save paliks šiandien bėgantys ir skubantys žmonės. Ar jie įamžins save savigyros kupinose autobiografinėse knygose? O gal apsieis be savęs liaupsinimo ir gebės išsaugoti pagarbą sau pačiam ir pagarbą kitiems?“ – retoriškai klausė M. A. Pavilionienė.
Pasiteiravus profesorės, ar ji turi susidariusi tam tikrą ryto, pietų bei vakaro rutiną, pašnekovė paaiškino, jog ne. Pasak jos, šiuo metu visas laikas yra jos valioje, tad rutinos jame neprireikia.
Vis tik buvusi politikė pridėjo, jog kasdienybėje stengiasi didelę dėmesio dalį skirti savo fizinei ir psichinei sveikatai, tad daro mankštą, vaikšto po parką, valgo lengvus maisto produktus.
„Aš tikrai išmokau save valdyti, nes dvasinė ramybė yra mano išlikimo sąlyga. Manau, patyrusi praeities gyvenimo kančias, neviltį, skausmą ir amžiną skubėjimą, nusipelniau ramaus gyvenimo ir asmeninės laisvės“, – atvirai apie savo patyrimus ir pakitusią kasdienybę kalbėjo pašnekovė.
Kelionės – būdas dvasiškai praturtinti save
Turbūt jau ne vienas žino, kad M. A. Pavilionienė didelį savo dėmesį skiria kelionėms ir naujų patyrimų pažinimui. Profesorė nurodė, kad tai – jos būdas praturtinti save dvasiškai ir „žavėtis gyvenimo įvairovės spalvomis“.
M. A. Pavilionienė kalbėjo, jog visą gyvenimą ji mėgo keliauti, tačiau profesinės kelionės neteikė tiek daug galimybių pažinti lankomus kraštus. Tad pradėjus dalyvauti pažintinėse kelionėse buvo galima tarsi iš naujo susipažinti su skirtingomis pasaulio vietomis.
„Svarbus ne aplankytų šalių skaičius, o tai, ką iš tų šalių išsinešiau. Kai almanacho „Baltas kambarys“ steigėja Luana Mas pakvietė mane aprašyti keliones, iškilo naujas tikslas – mokytis rašyti apie keliones, nes iki tol kūriau tik literatūrologinius ir politinius tekstus.
Keliauti buvo įdomu, bet dar įdomiau buvo gilintis į kelionių pasirinktą konkrečią temą, pasinerti į aprašomo krašto įvairialypę istoriją, perprasti to krašto tautinį tapatumą bei ieškoti savojo maišyto kraujo ištakų.
Tikras darbas prasidėjo tuomet, kai gavau žurnalo pasiūlymą rengti kelionių knygą, kuri gimė per pusmetį ir kurią pavadinau „Išsilaisvinimas iš grandinių“, – prisipažino pašnekovė.
M. A. Pavilionienė neslėpė dėkingumo savo leidyklos „Saulės žmonės“ komandai, kurie prisidėjo prie knygos gimimo. Profesorė pasakojo, kad ši knyga jai atnešė didelį džiaugsmą, nes joje nugulė ne tik mintys, jausmai, tačiau taip pat ir nuotraukos, įamžinusios kelionių ypatingas ir kasdienines gyvenimo akimirkas.
„Tęsiant gyvenimo užimtumo temą, mąstau apie naują knygą, kurioje ketinu rašyti ne apie darbą valstybei ir politinius konfliktus, o apie žmogaus dvasios pasaulį, apie jausmus, apie tuos nušvytimus, kai keičiasi žmogaus dvasios būsenos ir žmogus ima regėti pasaulį naujomis akimis.
Joje turėtų būti aptarti Rolando Pavilionio man rašyti laiškai, XIII a. persų poeto Rumi eilėraščiai ir mano išgyvenimai“, – būsimais planais dalijosi profesorė.
Kasdienybėje skiria laiko vaikams ir anūkams
Dar viena pokalbio metu aptarta tema – šeima. M. A. Pavilionienė turi du sūnus – Šarūną ir Žygimantą – o taip pat 8 anūkus.
Kalbėdama apie šeimą profesorė pasakojo, kad jie yra tapę neatsiejama jos gyvenimo dalimi, o rūpesčio namuose niekada netrūksta – „rūpinuosi jais kaip galiu ir kaip sugebu“.
„Žinau tai, kad į šį pasaulį atėjau ne veltui, kad palieku savo vaikuose genetinius ir dvasinius pėdsakus, kuriuos, tikiuosi, jie gilins savaip.
Esu laiminga, kad mano vaikai ir vaikaičiai suvokė savo gyvenimo prasmes, savo išskirtinumą ir unikalumą, kad tapo intelektualiai savarankiški ir ieško savo gyvenimo horizontų. Dėl šeimos esu rami tikėdama, kad mano genties žmonės tikrai eis savo gyvenimo keliais“, – šiltais žodžiais apie šeimą dalijosi ji.
Vis tik taip pat profesorė pasidalijo savo asmeninėmis įžvalgomis. Ji pasakojo, kad visą gyvenimą sąmoningai stengėsi atskirti savąjį „aš“ nuo šeimos gyvenimo.
„Noriu pabrėžti, kad niekada neaukštinau šeimos, niekada nesakiau, kad šeima man yra svarbiausia, nes visada aštriai suvokiau save kaip atskirą pasaulį, kurį mėginau išsaugoti sudėtingiausiomis ir sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Negaliu teigti, kad patyriau harmoningą šeimos gyvenimą. Patyriau margą šeiminį gyvenimą, kuris nukalė mano esmę. Manau, saugodama save, buvau teisi, nes šiandien ramus mano vidaus pasaulis yra mano egzistavimo pamatas“, – gebėjimu atskirti savastį nuo šeimos gyvenimo dalijosi ji.
Balandį profesorei sukaks 82-eji
Jau visai netrukus, balandžio 6 dieną, M. A. Pavilionienei sukaks 82-eji, tad buvo smalsu pasiteirauti, ar profesorė turi ypatingų planų šiai dienai. Vis tik pokalbio metu pašnekovė prisipažino, kad jau seniai nebemini gimtadienių, nes jai šios tradicijos yra svetimos.
M. A. Pavilionienė dalijosi, kad, jos nuomone, gyvenimas švenčiamas ne tik pasirinktą datą, o kiekvieną dieną.
„Jau seniai išsivadavau iš „grandinių ligos“, kaip sakė vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche, – iš visuomenės dogmų, normų, prietarų ir visokių šventimų.
Švenčiu tada, kada noriu, kur noriu ir su kuo noriu. Gimtadienio šventimas nieko neprideda prie mano savivokos, tačiau verta išgerti taurę už tai, kad dar džiaugiuosi saule“, – pamąstymais dalijosi ji.
Pasidomėjus, kokios šiuo metu politinės temos patenka į M. A. Pavilionienės akiratį, profesorė atkreipė dėmesį į skaudžiausias pasaulio žaizdas.
Ji pasakojo, kad aplinkui vykstantys karai, nekaltų žmonių, vaikų žudymai, moterų prievartavimai ir barbariškas karių elgesys – jos straipsnių centras.
„Visuose savo straipsniuose smerkiu karus, karines agresijas, okupacijas ir moralinius išsigimėlius, kurie išliks žmonijos istorijoje kaip blogio ir niekšybių sutvėrėjai, kurie naujoms žmonių kartoms bus rodomi kaip žudikai, kaip atgrasūs visuomenės gyvenimo personažai ir kurie patys vieną dieną virs dulkėmis.
Ir, nepaisant to, šalia blogio aš švenčiu gyvenimą“, – savo mintimis pasidalijo ir viltinga nata pokalbį baigė M. A. Pavilionienė.
M. A. Pavilionienės politinio ir visuomeninio lauko darbai
Taip pat dalijamės su skaitytojais pagrindiniais profesorės gyvenimo darbais, reikšmingais posūkiais, atvedusiais ją į politiką.
M. A. Pavilionienės gyvenime politika tapo reikšminga dėl trijų atskaitos taškų – 1969 m. įstojimo į Vilniaus universiteto (VU) Vakarų Europos ir Amerikos literatūros doktorantūrą, 1977 m. Humanitarinių mokslų daktaro disertacijos apgynimo Kyjive, o taip pat 1999 m. tapimo VU Habilituota mokslų daktare.
M. A. Pavilionienė sakė, jog literatūra yra kaip kūrybos ir meno sritis, gebanti atspindėti visą žmonijos praeitį ir dabartį, ateities vizijas, šeimos ir individo raidą. Ji pridėjo, kad užsienio ir vidaus politika yra esminės žmogaus ir visuomenės egzistavimo erdvės, be kurių neįmanoma išgryninti konkrečių žmogaus būties problemų.
„Tie, kurie pabrėžia, jog nesidomi politika, patys atiduoda savo gyvenimą į kitų, dažnai nevykėlių, rankas, o po to reiškia nepasitenkinimą valdančiaisiais. O juk individo aktyvų protestą prieš visokio plauko valdžias, susirinkimų ir žodžio laisvę užtikrina Konstitucija“, – teigė pašnekovė.
Profesorė pasakojo, kad dar dirbama VU pradėjo konkrečią visuomenę keičiančią veiklą: kartu su bendramintėmis 1991 m. atkūrė Lietuvos universitetų moterų asociaciją, 1992 m. įkūrė VU pirmą posovietinėje erdvėje Moterų studijų centrą, feministinę biblioteką.
Vėliau profesorė 1999-2002 m. su kolegėmis leido pirmąjį Lietuvoje VU žurnalą „Feminizmas, visuomenė, kultūra“, tad žmogaus ir moters teisės, moterų beteisiškumo istorijos patriarchalinėje visuomenėje, lytinių mažumų diskriminacijos, smurto šeimoje ir visuomenėje, lyčių lygybės pripažinimo būtinybės temos buvo tapusios M. A. Pavilionienės literatūros ir feminizmo teorijos paskaitų aptariamomis temomis.
Svarbu priminti ir tai, kada savo gyvenime profesorė dar arčiau priartėjo prie politinio lauko. 2004 m. kaip Liberalų demokratų partijos narė ji buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą. Vis tik, kaip pasakojo pati, partijos vadovybei ėmus varžyti jos žmogaus, moterų teisių gynimo veiklą, ji paliko šią partiją.
„2008 m. buvau pakviesta į Socialdemokratų partiją. Dirbdama Seime visą savo energiją ir žinias skyriau švietimui, mokslui, kultūrai, žmogaus teisėms. Lytinė, reprodukcinė sveikata ir teisės man buvo nauja sritis, į kurią ėmiau gilintis parlamentarės darbe.
Tapau Lietuvos Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos nare ir Prezidente. Iki šiol negaliu būti abejinga žmogaus lytinės ir reprodukcinės sveikatos ir teisių problemoms, nes jos lemia žmonijos, tautos išlikimą ir tąsą.
Bjauriuosi politikos moralistais, dogmatikais ir teisuoliais, religiniais fanatikais, kurie teisia žmogų už tai, kad šis gimė tam tikros lyties kūne ir turi visas teises į savo kūną.
Bjauriuosi tais šiuolaikiniais Lietuvos politikais, kurie nemokšiškai svarsto draudimą vienišai moteriai pagalbiniu apvaisinimu susilaukti vaikelio. Visuomenės istorijos tėkmė parodė, kad valdžia individui ne tik suteikia tam tikras galias, bet ir atskleidžia jo arba jos protinį ribotumą bei dvasinį lėkštumą“, – savo pastabomis apie dabartinę politinę situaciją dalijosi M. A. Pavilionienė.
Profesorė aiškino, kad užsienio politika jai visuomet buvo svarbi. Ji nurodė, kad šiuo metu aktyviai stebi ES socialistų partijos aktyvisčių veiklą, skiriančią dėmesio 2026-2030 m. Europos lyčių lygybės strategijai, kurios pagrindinis akcentas – moterų sveikatos priežiūra.
M. A. Pavilionienė dalijosi, jog šioje strategijoje yra kalbama apie moterų sveikatos priežiūros kliūčių ir sveikatos paslaugų ribojimo šalinimą, skiriama dėmesio moters kūno autonomiškumui ir moterų teisėms ir laisvėms kuriant asmeninį ir visuomenės gyvenimą:
„Strategijoje pabrėžiama būtinybė naikinti visų rūšių diskriminaciją moterims – pagyvenusioms, negalią turinčioms, dėl kilmės ir migracijos, socialinės padėties, priklausančioms LGRTQI+ bendruomenei, joje akcentuojamas lytinis švietimas kaip būtina asmenybės ugdymo sąlyga.“
Pasak jos, Europos lyčių lygybės strategija yra pateikiama kaip demokratinės bendrijos esminė vertybė, o tai – vertybė, apie kurią ji kalbėjo ir rašė viso savo gyvenimo metu. Tiesa, pašnekovė pridūrė, kad Lietuvai šiuo klausimu dar tikrai reikia daug ką nuveikti.
„Lietuva kaip buvo, taip ir liko amžino atsilikimo įšalo sukaustyta šalis, kurioje dėl demokratinės pažangos tenka kautis iki kraujo“, – apgailestavo pašnekovė.
Šaltinis: TV3.LT
