Kūčios Lietuvoje – viena stipriausių krikščioniškų tradicijų, kurioje susipina tikėjimas istorinė patirtis. Daugeliui gerai žinoma, kad per šią šventę nevalia valgyti mėsos, tačiau iki kada šis draudimas iš tiesų galioja? Iki Kalėdų ryto, o galbūt jis baigiasi anksčiau – vos pasibaigus Piemenėlių mišioms?
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nuskambėjo kelių kunigų teiginiai, kad po Kūčių vakarinių mišių mėsą valgyti jau galima. Ši pozicija sukėlė diskusijų, todėl apie tai buvo paklaustas ir kunigas Ričardas Doveika – kaip jis pats mato Kūčių tradiciją, pasninko prasmę ir tikslią ribą tarp Kūčių ir Kalėdų.
Pasak kunigo, Kūčios pirmiausia nėra draudimų ar leidimų klausimas. „Tai yra mūsų tradicija“, – pabrėžia jis.
„Tai pagarba tėvams, seneliams, proseneliams – tiems, kurie kentėjo, buvo ištremti į Sibirą, kad mes šiandien turėtume laisvą Lietuvą ir galėtume iš kartos į kartą perduoti savo tradicijas“, – sako kunigas. Jo teigimu, Kūčių laikymasis yra ne formalumas, o sąmoningas ryšio su praeitimi išsaugojimas.
Kodėl per Kūčias atsisakoma mėsos?
R. Doveika atkreipia dėmesį, kad mėsos atsisakymas per Kūčias turi prasmingą dvasinę reikšmę.
„Mėsa mūsų krašte visada buvo sotumo ženklas“, – aiškina jis. Būtent todėl per Kūčias jos atsisakoma ne dėl nepritekliaus, o iš pagarbos protėviams. „Tai sąmoningas susilaikymas, kai žmogus atsisako to, kas simbolizuoja perteklių“, – sako kunigas.
Jo teigimu, nors mėsa ir nevalgoma, Kūčios tikrai nėra alkio vakaras. „Niekas nuo Kūčių stalo nenueina alkanas. Mes tiesiog iš pagarbos eliminuojame mėsą“, – teigia R. Doveika.
Kunigas pabrėžia, kad religinėse šventėse maistas visada turi gilesnę, simbolinę reikšmę. Taip yra ir su tuo maistu, kuris tradiciškai patiekiamas per Kūčias ant lietuvių stalų.
„Sotumas lietuviams visada simbolizavo darną – santykį su Dievu, su šeima, su savimi. Todėl ir būna per Kalėdas bei Velykas puošnesni stalai, daugiau maisto“, – sako jis.
Pasak kunigo, todėl ir Kūčių vakarą laiminamas maistas, prieš valgį prie stalo kalbamos maldos. Šis sotumas, pasak R. Doveikos, nėra tik fizinis, bet ir dvasinis. Jis tęsiasi ir bažnyčioje – per bendruomenę ir tikėjimo patirtį.
„Katalikams Kūčios nesibaigia prie stalo, tai nėra tik paprasta vakarienė – jos tęsiasi bažnyčioje, tradicinėse Piemenėlių mišiose“, – sako kunigas.
Riba tarp Kūčių ir Kalėdų – bažnyčioje
Esminis momentas, apie kurį kalba R. Doveika, yra perėjimas iš Kūčių į Kalėdas. Po Kūčių vakarienės katalikai eina į Kalėdų nakties mišias.
„Tai bendruomeninis išėjimas į dvasinį sotumą. Mes visi kartu meldžiamės, linkimės vieni kitiems ramybės, džiaugiamės Kristaus gimimu. Tai yra iškilmingos, gražios mišios“, – teigia kunigas.
Kalbėdamas apie diskusijas sukėlusį klausimą, kunigas pabrėžia svarbų kontekstą. Jei Piemenėlių mišios vyksta vėlai ir baigiasi dešimtą vakaro ar net vidurnaktį – tai jau, iš esmės, nebėra Kūčios, o Kalėdų naktis. Ir, nors tokiu vėlyvu metu retas užsimano sočiai pavalgyti, kunigas teigia, kad grįžus po šių mišių mėsos valgyti nebėra uždrausta.
„Jeigu tikrai taip yra, kad žmogus turi įprotį būtinai prieš miegą pavalgyti mėsos – tai jau yra Kalėdų laikas, todėl jis gali valgyti, kiek tik nori“, – sako R. Doveika.
Tačiau jis pabrėžia, kad tai tikrai nereiškia raginimo ieškoti gudrių triukų ar specialiai apeiti tradiciją.
Kunigo R. Doveikos teigimu, svarbiausia čia tikrai ne techninis leidimų ar draudimų klausimas. Tai labiau apie vidinę laikyseną, pagarbą ir sąmoningą sprendimą laikytis svarbios tradicijos.
Pasninkas ir susilaikymas per Kūčias, pasak kunigo, yra ne prievarta, o vertybė, už kurią ilgus metus kovojo mūsų seneliai bei proseneliai okupacijos priespaudoje.
Šaltinis: tv3.lt
