Lietuvoje yra vietų, kur gamta ir mitai susipina taip glaudžiai, kad jų neįmanoma atskirti. Vienos iš tokių vietų nuo seno vadinamos velniaduobėmis – paslaptingomis reljefo įdubomis, kurių dugne telkšo pelkės ar vanduo, o žmonių vaizduotėje gyvena velniai, legendos ir pasakojimai apie prasmegusias pilis, bažnyčias ar ištisus miestus. Aukštadvario apylinkės išsiskiria ypatinga tokių vietų gausa – čia žinomos net septynios velniaduobės, dar vadinamos velniabalėmis. Tautosakoje pasakojama, kad šiose vietose kažkas nuskendę ar buvo nuskandinta, vaidenasi ar gyvena antgamtinės būtybės, o senajame baltų tikėjime tokios vietos galėjo būti siejamos su aukomis požemio valdovui Velinui – žemdirbių palydovui, vaizduotam kaip gudrus, klastingas, bet su žmogumi bendrauti mėgstantis padaras.
Pati garsiausia ir paslaptingiausia iš jų – Velnio duobė, dar vadinama Škilietų alko dauba. Ji plyti maždaug keturi kilometrai į šiaurės vakarus nuo Aukštadvario miestelio, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, miškų ir kalvų apsuptyje. Ši vieta pelnytai vadinama Lietuvos duobių karaliene -1985 metais ji paskelbta respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Tai taisyklingo piltuvo formos dauba, siekianti apie 40 metrų gylį, kurios viršutinis skersmuo sudaro apie 210 metrų, o apatinis – apie 60 metrų. Duobės dugne tvyro aukštapelkaitė, po kuria slūgso net dešimties metrų storio durpių sluoksnis.
Apie Velnio duobės kilmę sukurta daugybė hipotezių. Vienos jų sieja šios vietos atsiradimą su glaciokarsto reiškiniu, kitos – su galimu meteoritiniu smūgiu. Spėjama, kad ir netoliese esantys Škilietų ežerėliai susiformavo panašiu būdu. Velnio duobę tyrė ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių mokslininkai – atlikti kartografiniai, geologiniai, geofiziniai ir kiti tyrimai. Pastebėta, kad ši vieta daro poveikį ne tik aplinkiniams medžiams, bet ir žmogui – čia kai kurie lankytojai patiria neįprastus pojūčius, sustiprėjusį jautrumą ar net kūrybinį įkvėpimą. Galbūt todėl ši vieta taip gausiai apipinta pasakojimais ir legendomis, kurių paslaptys iki šiol nėra iki galo atskleistos.
Tautosakoje pasakojama, kad Velnio duobėje guli milžino skeletas – pati duobė esanti jo burna, o Škilietų ežerai – akys. Kiti padavimai mena laikus, kai šioje vietoje stovėjęs aukštas kalnas su bažnyčia ir dideliu miestu, kuris dėl žmonių nuodėmių prasmegęs į žemę. Sakoma, kad tik labai doras žmogus ir šiandien gali išgirsti iš po žemių sklindantį bažnyčios varpų skambesį. Pasakojama ir apie naktimis pasirodančius puošniai apsitaisiusius ponaičius – velnius, klaidindavusius keliautojus ir jų arklius.
Žiemą Velnio duobė atsiskleidžia ypatingai. Sniegu apsnigtos eglės, balta tyla ir gili, paslaptinga dauba sukuria išskirtinę nuotaiką, leidžiančią pajusti šios vietos didybę ir paslaptį. Kviečiame aplankyti Velnio duobę žiemą, pasivaikščioti pažintiniu maršrutu, stabtelėti, įsiklausyti į tylą ir patirti vieną paslaptingiausių Aukštadvario regioninio parko vietų.
