Aistros dėl Kapčiamiestyje planuojamo statyti karinio poligono netyla. Vieni vis dar nesupranta, kodėl būtent toje konkrečioje vietoje yra reikalinga karinė bazė, kitiems sunku atsisveikinti su sentimentus keliančia vietove, o treti iš viso nesuvokia realios karinės grėsmės.
Pirmas gyventojų ir KAM atstovų susitikimas įvyko gruodžio 22 d., kad šie detaliai paaiškintų karinio poligono steigimo planą, atsakytų į bendruomenei rūpimus klausimus. Žmonės ėmė jaudintis ne tik dėl Kapčiamiestyje turimo nekilnojamojo turto, bet ir dėl sentimentų, kuriuos jiems sukelia vietovė. Kaip paaiškėjo po tolimesnių susitikimų su bendruomene, galbūt problema ir ta, kad žmonės nesuvokia realaus masto grėsmės iš Rusijos.
Viename iš susitikimų moteris leido sau garsiai pasakyti, kad geriau jos sūnus bus „bomžas“ negu Lietuvos karys: „Ko jūs ten Vilniuje bijote? Nuo ko ginatės? Mes gyvename ramiai, jaučiamės saugūs. Kokiam karui ruošiatės? Mažiau vokite, mažiau pykdykite rusą.“
Tiesa, vandenis drumsčia ir Lietuvos parlamentarai. Į susitikimus su Kapčiamiesčio gyventojais vyksta ir „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis. Politikas iš pradžių kalbėjo, kad jokio papildomo karinio poligono nereikia, staiga ėmė ir prakalbo priešingai.
Apie tai, kodėl Lietuvai reikia papildomo karinio poligono būtent toje Lietuvos dalyje, šalia Suvalkų koridoriaus, „Alfa taško“ laidoje kalbėjo Socialdemokratų frakcijos narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Tomas Martinaitis.
– Pone Martinaiti, prezidentas po susitikimo sakė matantis žmones, kuriems skauda, ir abejojo, ar pavyko visus įtikinti poligono reikalingumu. Prezidentas anksčiau yra teigęs, kad prie dezinformacijos apie poligoną prisideda ir priešiška Rusijos ranka. Ar jūs matote tą Rusijos įsikišimą, ar pritariate prezidento žodžiams?
– Ar tai konkrečiai yra Rusijos ranka ir kiek ji įsikišusi, pasakyti sunku. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) sausio 28 d. turės specialų uždarą posėdį, kuriame įvairių institucijų bei žinybų atstovai pristatys realią žvalgybinę informaciją. Tuomet žinosime konkrečiau.
Šiuo metu matome daug aistrų dėl paties poligono: ar jis reikalingas, kodėl būtent toje teritorijoje. Natūralu, kad ten gyvenantys ar turto turintys žmonės reiškia nuogąstavimus dėl elgesio su jų nuosavybe bei galimų kompensacijų. Deja, kai kurie Lietuvos nacionaliniai politikai nori tomis aistromis pasinaudoti. Emocijų daug, o kiek jose Rusijos rankos, parodys laikas. Daryti išvadas dar per anksti.
– Sakydamas, kad kai kurie politikai nori tuo pasinaudoti, jūs turite galvoje R. Žemaitaitį?
– Tai yra ir parlamentinės, ir neparlamentinės politinės organizacijos. Susitikimų metu matėme dalyvaujant įvairaus plauko veikėjų, kurie nepateko į parlamentą, bet vadina save žurnalistais ar atstovauja tam tikroms žiniasklaidos priemonėms. Kai kurios tos priemonės neveikia oficialioje medijoje, bet savo elgesiu ir išsišokimais siekia surinkti daugiau peržiūrų bei dėmesio, taip monetizuodami veiklą.
„Nemuno aušra“ taip pat išreiškia skeptiškumą. Matome, kad pats R. Žemaitaitis su partijos nariais važinėja per Lietuvą, o viena aktualiausių temų yra poligonas: kodėl jo reikia būtent ten. Keliami klausimai, ar asignavimai krašto apsaugos sistemai skiriami efektyviai. Viliuosi, kad į visus klausimus tiek jam, tiek žmonėms galėsime atsakyti ir nuogąstavimų sumažės.
– Panašu, kad R. Žemaitaitis jau pradėjo švelninti poziciją. Anksčiau jis kalbėjo, kad dar vieno poligono nereikia, nors dabar aiškina, jog žurnalistai iškraipė jo žodžius. Dabar jau sako, kad balsuotų už poligoną, tik žmonėms viskas blogai išaiškinta. Ar sutinkate, kad kalbant apie poligono statybas ir bendraujant su bendruomene buvo padaryta komunikacinių klaidų?
– „Nemuno aušra“ neturi aiškios vertybinės krypties, todėl įvairiais klausimais žiūri į tai, ką žmonės labiausiai norėtų išgirsti. Kartais bandoma šaudyti į orą žiūrint, kur pataikys. Vertinant R. Žemaitaičio komunikaciją, ryte sakoma viena, per pietus kita, o vakare – trečia. Laikui bėgant, bendraujant su kariuomenės atstovais ir kitais politikais, argumentai randa kelią į žmonių galvas, baimių mažėja. Po truputį ir „Nemuno aušros“ atstovai supranta, kad poligonas Lietuvai reikalingas.
Kalbant apie komunikaciją, ją visada galima vykdyti geriau. Šiandien gyventojams nėra iki galo aišku, kaip bus kompensuojama už turtą, ar būtinai reikės jį parduoti, kaip veiks vietos verslai, pavyzdžiui, baidarių nuoma upėje. Iš pradžių visų atsakymų pateikti nebuvo įmanoma. Socialdemokratų frakcija praėjusį trečiadienį susitiko su krašto apsaugos ministru Robertu Kaunu, kuris dar kartą akcentavo, kodėl poligono reikia būtent toje vietoje.
Diskutavome, ką mes, kaip parlamentinė dauguma, galėtume padaryti, kad sukurtume teisingesnį kompensacinį mechanizmą. Reikia žiūrėti ne tik į pliką rinkos vertę, bet ir į tam tikrą moralinę žalą. Ministras akcentavo, kad iš trylikos sodybų, patekusių į šaudymo zoną, tik viena yra nuolat gyvenama. Kitos – rekreacinės paskirties. Tačiau jei sodyba šeimoje buvo šimtmečius, vien rinkos verte jos neatpirksi. Mes privalome ieškoti teisingo mechanizmo, kad žmonių lūkesčiai būtų patenkinti.
– Yra keliolika sodybų, kurias privalu iškeldinti, ir per septyniasdešimt, kurios tarsi galėtų būti iškeldintos, bet nebūtinai. Koks yra modelis tų sodybų, kurių tikrai nebegali likti, ir tų, kurių galėtų nebūti?
– Sprendimai dar nepriimti, ieškoma kompromiso ir dialogo. Poligonas dalijamas į dvi dalis. Pirmoji – karinės technikos manevravimo erdvė. Čia esančios sodybos gali likti, bet jų savininkai susidurs su problemomis dėl dažnai judančios technikos. Antroji dalis – aktyvaus šaudymo pratybų zona, kurioje sodybų ir gyventojų būti negali dėl pavojaus.
Vis dar kalbamasi su gyventojais, galbūt galima šiek tiek pajudinti šaudymo laukų teritorijas, kad žmonės kuo mažiau nukentėtų. Tiems, kurie lieka manevravimo zonoje, neturi būti užkirstas kelias: jei po kelerių metų jie nuspręs, kad sąlygos gyventi netinkamos, turi turėti galimybę turtą parduoti ar iškeisti už teisingą vertę. Seimo pavasario sesijos metu bus priimtas konkretus įstatymas, apibrėžiantis teritoriją bei kompensacinius mechanizmus.
– Noriu aptarti porą citatų iš susitikimų. Kapčiamiesčio bendruomenės žmonės sakė: „Mes ne prieš gynybą, bet Kapčiamiestis natūraliai yra gynybinė siena su miškais, ežerais ir pelkėmis. Reikėtų racionaliai išnaudoti šį barjerą, fortifikuoti pasienį antidroninėmis sistemomis, „drakono dantimis“, minomis, taip nedarant žalos gamtai ir žmonėms.“ Čia yra logikos: gal geriau fortifikuoti pasienį, nei statyti naują poligoną?
– Logikos yra tiek, kad reikia visų veiksmų saugumui užtikrinti. Tačiau Kapčiamiestis pasirinktas todėl, kad tai yra Suvalkų koridoriaus dalis. Baltarusijos pusėje, visai šalia, yra karinis poligonas, kur vyksta pratybos ir šaudymai. Druskininkų gyventojai jau dabar girdi salves, kurių laikas su mumis nederinamas. Mūsų poligone pratybų datos bus aiškiai žinomos.
Suvalkų koridorius yra viena pažeidžiamiausių NATO teritorijos dalių, todėl gynyba ten privalo būti maksimali. Galime kalbėti apie fortifikaciją ar dronų sienas, bet poligonas yra būtinas norint turėti efektyvią diviziją, užtikrinančią atgrasymą. Šioje teritorijoje jį turėti yra logiškiausia.
– Dar viena mintis iš susitikimo su R. Žemaitaičiu. Moteris, kuri išgarsėjo pareiškimu, kad geriau jos sūnus bus „bomžas“ negu karys, sakė: „Ko jūs ten Vilniuje bijote? Nuo ko ginatės? Mes gyvename ramiai, jaučiamės saugūs. Kokiam karui ruošiatės? Mažiau vokite, mažiau pykdykite rusą.“ Kodėl vis dar yra žmonių, kurie nesupranta realios grėsmės?
– Žmonės turi turtus, miškus, verslus, o planuojami veiksmai gali tam sutrukdyti, todėl pasiduodama emocijoms. Kai kas moka tomis emocijomis žaisti. Galime džiaugtis, kad gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje galima taip kalbėti ir diskutuoti, net jei nuomonės nesutampa.
Tai yra demokratijos kaina. Kai ateis priešo kolona, niekas nebeklaus, ko tu nori, turtas bus likviduotas, o klausimas, kur gyvens vaikai ir kuriai kariuomenei tarnaus, liks atviras. Kol turime pasirinkimą, yra gerai. Gali ateiti diena, kai jo nebeturėsime.
Šaltinis: ALFA.LT
