Socialdemokratų viduje stiprėjant spaudimui Gintautui Paluckui trauktis, o Sauliui Skverneliui ramiai atmetant STT šešėlį, partijoms tenka spręsti paprastą klausimą: trauktis dėl skaidrumo ar laukti atomazgos. Tokios istorijos dažnai smogia ne tik politikui, bet ir jo partijai – ir kartu atveria erdvę naujiems „gelbėtojams“ politikoje.
Apie tai, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“, diskutuoja Vilniaus politikos analizės instituto politologas Matas Baltrukevičius ir VDU politologas Ignas Kalpokas.
Spaudimas Paluckui: kodėl partija nori jo pasitraukimo
Matome spaudimą Gintautui Paluckui iš socialdemokratų pusės. Jie prašo, kad Paluckas pasitrauktų. Jis sako, kad jaučiasi ramiai ir neketina to daryti. Ką tai parodo?
M. Baltrukevičius: Politikai skirtingai elgiasi atsidūrę tokiose situacijose. Jeigu reikia istorinių paralelių, galima prisiminti 2004 metus. Man ta istorija įsiminė, kai Vyteniui Andriukaičiui, Vytautui Vidžiūnui ir Vytautui Kvietkauskui buvo pareikšti įtarimai MG Baltic kontekste.
Ten buvo labai įdomi istorija, ypač Vidžiūnas ir Andriukaitis aktyviai aiškino Seimui, kad jie nori, jog neliečiamybė būtų panaikinta, kad procesai galėtų vykti. Kvietkauskas galbūt mažiau karštai laikėsi tos linijos, bet irgi sakė, kad teisėsauga turi dirbti savo darbą.
Neprireikė balsavimo dėl neliečiamybės panaikinimo – jie tiesiog patys atsisakė mandatų, kad teisėsauga galėtų dirbti. Netgi Viktoras Uspaskichas, kai buvo nepalankus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas, irgi po 2004 m. Seimo rinkimų ar 2005 m. buvo atsisakęs Seimo nario mandato.
Vėlgi, MG Baltic istorijoje Eligijus Masiulis atsisakė mandato, Vytautas Gapšys neskubėjo, bet po kelių mėnesių, kai teisėsauga kreipėsi į Seimą dėl neliečiamybės panaikinimo, irgi pats padėjo mandatą, Gintautas Steponavičius laikėsi iki pat Seimo rinkimų – politikai renkasi skirtingas strategijas.
Vakarietiškas skaidrumo standartas dažniausiai yra toks, kad pasitraukiama, kad teisėsaugai būtų kuo mažiau kliūčių. Kaip sakė tas pats Vytenis Andriukaitis, brėždamas paraleles su Palucko istorija – tuomet gali ramiai grįžti į politiką aukštai iškelta galva ir toliau dirbti.
Čia situacijos labai skirtingos, Sauliui Skverneliui, manau, situacija panašesnė į tą, į kurią buvo įsipainiojęs Andriukaitis, nes jis tuo metu buvo itin įtakingas socialdemokratų veikėjas. Paluckas dabar yra įtakingas partijoje, bet politiškai bendrapartiečiai į jį žiūri kaip į muštą kortą. Partijai būtų naudingiausia, jei jis dar vasarą būtų mandatą padėjęs.
Nemanau, kad jis dabar kokiuose nors rinkimuose galėtų būti labai konkurencingas. Partijai tiesiog nenaudinga, geriau būtų, jei į apklausas vaikščiotų paprastas pilietis Gintautas Paluckas, o ne Seimo narys socialdemokratas. Tos situacijos labai skirtingos, o Skvernelio situacija demokratams labai kenkia, nes jis yra pagrindinis partijos veidas.
Tiek jūs, tiek kiti ekspertai sako, kad tai dažniausiai vadinama vieno Skvernelio partija, nes viskas aplink jį sukasi. Kas dabar gali laukti tos partijos ir paties Skvernelio?
M. Baltrukevičius: Saulius Skvernelis, kai tik pradėjo komentuoti šį klausimą, labai bandė viską pateikti iš tos pusės, kad jis yra absoliučiai ramus ir garantuotas, jog nieko blogo nepadarė. Iš viešųjų ryšių pusės tai buvo patogiausia proga priimti greitą sprendimą.
Jeigu pirmadienį Skvernelis pareikštų, kad traukiasi iš partijos pirmininko pareigų, visi staiga pradėtų kalbėti, jog jį turbūt pradeda rimtai spausti institucijos ir jis pradeda panikuoti. Ta auksinė proga priimti sprendimą turbūt yra praleista.
Viskas atsiremia į tai, ar Saulius Skvernelis iš tikrųjų jaučiasi taip užtikrintai, kaip teigia. Jei jis garantuoja bendrapartiečiams, kad tai baigsis niekuo ir nebus pareikšti kaltinimai, tuomet sprendimas gali būti ir toks, kad nieko nedaroma, tačiau partija stato ant kortos labai didelę riziką.
Kai negali būti tikras dėl atomazgos, saugiausia būtų bent kažkokį žingsnį padaryti. Gal nebūtinai kalba eina apie Seimo nario mandato atsisakymą, bet jei jis atsisakytų partijos pirmininko pareigų, tai kažkiek sumažintų įtampą.
Situacija sudėtinga, bet neskubėčiau teigti, kad Sauliaus Skvernelio politinė karjera jau baigta, reikia tiesiog palaukti. Jei bus teismo sprendimai ar apkaltinamieji nuosprendžiai, kelio atgal nebus. Jei viskas pasibaigs lengvesne forma, smūgis viešiesiems ryšiams bus, bet gyventi politikoje bus galima toliau.
Nauji „gelbėtojai“ politikoje: ar bręsta nauja politinė jėga 2028-iesiems
Kaip vertintumėte kalbas apie naujus gelbėtojus? Kai kurie politikos grandai sulaukė STT dėmesio, ir jau pasigirdo kalbos apie 2028 m. Seimo rinkimus. Skirmantas Malinauskas apie tai užsiminė. Ką galvojate apie tokius žmones ir ką tai reikštų, jei jie bandytų sukti į politiką?
M. Baltrukevičius: Politika nėra fizika, bet tam tikrų dėsningumų galima pastebėti. Socialdemokratai užtikrintą mandatą gauna kas 12 metų, Tėvynės sąjunga – taip pat. Socialdemokratams rinkimai bus sunkūs, Tėvynės sąjungai po buvimo valdžioje irgi dažniausiai reikia ilgiau pabūti opozicijoje.
Natūraliai atsiranda galimybė trečiajai politinei jėgai, kaip 2004 m. buvo Darbo partija. Tada socialdemokratai sugebėjo neblogai neutralizuoti situaciją sudarydami koaliciją. 2016-ieji buvo „valstiečių“ metai.
Klausimas, ar 2028-aisiais šis dėsnis baigs galioti, ar vėl turėsime kažkokį trečią žaidėją. Jei juo galėjo būti demokratai, tai dabar jiems bus sunkiau. Kontekstas sukuria tam tikrą politinį vakuumą naujai jėgai, kuri galėtų kalbėti apie korupcijos problemas.
„MG Baltic“ istorija paskatino Antikorupcinę Puteikio ir Krivicko koaliciją. Dabar matome indikacijų, kad kažkas formuojama. Skirmanto Malinausko formuluotės kol kas dviprasmiškos – jis kalba apie įsitraukimą, bet ką tai reiškia: ar tiesiog agitavimą, ar kažką konkretaus? Buvo paminėta ir Tėvynės sąjunga, ir Virginijus Sinkevičius, ir Andrius Tapinas.
Tai labiau mįslė, bet galimybę naujai jėgai atsirasti ir sužibėti šiuose rinkimuose tikrai matau. Ar tai būtų visiškai nauja jėga, ar bandoma pasinaudoti esama pakeičiant įvaizdį, kaip padarė Ramūnas Karbauskis 2016 metais?
Tai nebuvo nauja partija, bet iš esmės viskas pasikeitė: įvaizdis, viešieji ryšiai tapo profesionalūs. Reikia galimybės, ir jei atsiranda impulsas, galima per trumpą laiką sukurti neblogą rezultatą.
Kokios prognozės dėl „Nemuno aušros“?
M. Baltrukevičius: „Nemuno aušra“ yra situacijoje, kur tas nemalonus kontekstas juos lydi ištisus metus – visada kyla nepatogūs klausimai. Informacija iš Karolio Žukausko tyrimo skamba rimtai. Jei teisėsaugai pavyktų surinkti pakankamai duomenų, partijai kaip organizacijai gali būti didelių problemų, bet ar tai lemtų rinkėjų nusigręžimą nuo Žemaitaičio? Tikrai nebūtinai, jie pripratę prie neigiamo fono.
