Nors pagal apibrėžimą maisto papildas yra produktas, skirtas įprastam maisto racionui papildyti, šiandien daug žmonių iš jų tikisi „stebuklingo“ sveikatinančio ar net gydančio poveikio. Ekspertai turinčius tokių lūkesčių skuba nuleisti ant žemės – beatodairiškai vartojai maisto papildai gali ne tik neduodi naudos, bet ir pakenkti.
Higienos instituto 2024 m. suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gyventojų mitybos ir fizinio aktyvumo tyrimo duomenimis, kasdien vartojantys maisto papildus teigė beveik 17 proc. apklaustų gyventojų.
„Didžioji dalis gyventojų – daugiau nei 40 proc. vartoja tris keturis mėnesius per metus. Teigiančių, kad visai jų nevartoja sudarė 8,3 proc. apklaustųjų“, – statistika praėjusią savaitę Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos surengtoje diskusijoje „Tik tiek, kiek reikia. Tik tada, kada reikia“ dalijosi tarnybos Maisto skyriaus patarėja Ilona Drulytė.
Latvijos maisto saugos instituto „BIOR“ Rizikos vertinimo ir epidemiologijos skyriaus vadovė Inese Siksna atkreipė dėmesį, kad maisto papildų vartojimo mastas ypač išaugęs pastaraisiais metais.
Jos pateiktais duomenimis, daugiausiai iš Baltijos šalių maisto papildus vartoja latviai – 90,1 proc. gyventojų, antrojoje vietoje yra lietuviai (82,9 proc.), o trečioje – estai (77,4 proc.).
Vis tik ekspertai konstatavo, kad griebdamiesi maisto papildų žmonės neretai turi nepagrįstų lūkesčių – tikisi, kad papildas suveiks geriau už vaistą ar turės „stebuklingą“ poveikį sveikatinimui.
Informacijos begalė, o pasimetimas – didžiulis
Šeimos gydytoja Jurga Dūdienė pasakojo, kad pacientus dėl maisto papildų vartojimo tenka konsultuoti kone kasdien.
„Išties šiandien turėjau kelis pokalbius ir apie vitaminą D, ir apie geležį. Turbūt nėra tokios dienos, kad šeimos gydytojas, o ir kiti kolegos apie tai nesulauktų klausimų“, – kalbėjo ji.
Vis tik gydytoja konstatavo, kad maisto papildų vartojimas jau tapęs tam tikru kultūros fenomenu: „Dabar mes esame pasiekę tokias aukštumas, kurios, drįstu sakyti, kartais nebeatrodo kaip kultūra, o labiau primena pasimetimą ir masinį, beatodairišką visko vartojimą.“
Pasak jos, nors esama situacijų, kai reikia ne šiaip maisto papildų, bet net recepto jiems, daugelio medžiagų galima gauti pakankamą kiekį renkantis visavertį maistą.
„Turbūt nėra tokios dienos, kad šeimos gydytojas, o ir kiti kolegos nesulauktų klausimų apie maisto papildus“, – sakė J. Dūdienė.
Iš psichologinės pusės šią situaciją paanalizavusi J. Dūdienė konstatavo, kad tam įtakos turi ne tik socialinių medijų įtaka, bet ir visuomenę lydintis nesaugumo jausmas.
„Yra labai daug nerimo. Tai kartais išvirsta kūniškais simptomais, ir tada žmogui atrodo: „Gal su manimi kažkas negerai, gal čia kažkas vyksta, aš pirma pasigilinsiu pati, kol dar iki gydytojo neisiu“.
Socialinės įtakos gi mes turime be galo daug. Vyksta visokios diskusijos: „Aš pasidariau tyrimą, o kodėl tu nedarei? Žiūrėk, tau reikia papildų, juk tu nepavalgai, žiūrėk, kokios mūsų daržovės auga, dirvožemis nustekentas“.
Prieinama prie išvados, kad reikia kažką daryti. Tas pasakymas „vis tiek turiu kažką daryti“ yra gajus. (…) Sporto klube susitinka: „Tu ką, negeri kreatino? Kaip tu gali negerti?“. Tada pradedama domėtis. Tos informacijos turime ne srautus, o ištisus vagonus“, – sakė gydytoja.
Imuniteto pastiprinti negalima
Gydytojos pastebėjimu, tyrimai, apklausos ir psichologiniai tyrimai rodo, kad papildai dažnai vartojami vien tam, kad „stiprintų organizmą ir imunitetą“.
„Apie imuninę sistemą reikėtų labai aiškiai pasakyti – mes jos pastiprinti negalime. Kaip vienas kolega yra pasakęs, galime tik brangesnį šlapimą padaryti. Svarbiausia – jos negriaukime savo nesveiku gyvenimo būdu.
Užtikrinkime gerą miegą, pakankamai vandens, visavertę mitybą, judėjimą, ir imunitetas bus toks, kokį atsinešėme gimdami. Yra tam tikros sudėtingos imunodeficitinės būklės, bet bendrą organizmą „pastiprinti“ norisi tiesiog todėl, kad norime kažką dėl savęs padaryti, o objektyvumo pritrūksta“, – pabrėžė J. Dūdienė.
Pasak jos, medikai susiduria ir su hipochondrijos atvejais, kai tikros organinės priežasties nėra, bet žmogus kažką jaučia. „Vienas iš patarimų būtų rūpintis savo emocine ir psichologine sveikata, tada ir kūniški pojūčiai gali susitvarkyti.“
Specialistė pabrėžė, kad kaip negalima aklai pasikliauti be kokiu informacijos šaltiniu, taip negalima ir lengva ranka dalyti patarimų kitam. „Tu nežinai kito žmogaus lėtinių ligų ir kokius vaistus jis vartoja. Tai labai aktualu, nes socialinė įtaka ir reklamos veikia puikiai – jos tam ir sukurtos. (…) Norisi kviesti kritiškiau pasižiūrėti į tai, ką mes skaitome, kokia informacija mus pasiekia“, – akcentavo J. Dūdienė.
Gydytojas net nežino, ką pacientas vartoja
Šeimos gydytoja akcentavo, kad ne mažiau svarbios su medikamentais vartojamų papildų ir kitų preparatų sąveikos. Specialistė dalinosi pavyzdžiais, kai ne tik vartojami maisto papildai, bet ir gausesnis tam tikrų produktų kiekis gali turėti rimtų šalutinių reiškinių.
Jai antrino ir šeimos gydytojas Gintaras Bleizgys, pabrėždamas, kad labai svarbu nuo gydytojo nieko nenuslėpti. „Papildams receptų nereikia, žmonės juos perkasi pasitarę su vaistininku arba gavę rekomendaciją „ant lapelio“. Ši informacija nepatenka į E. sveikatą. Be to, dėl laiko stokos poliklinikose – kai priimama po 30 pacientų per dieną ir vienam skiriama mažiau nei 10 minučių – apie kokį įsigilinimą į problemą galime kalbėti?
Problema lieka neišspręsta, mes tiesiog nukopijuojame anksčiau vartotus vaistus: „Jautiesi gerai? Gerai“. Nėra laiko paklausti, ką naujo žmogus pradėjo vartoti ar ką giminės atvežė. Patys pacientai dažnai nemano, kad tai svarbu informuoti gydytoją. Čia vėlgi švietimo klausimas – nuo darželio ar mokyklos laikų turime žinoti, kad viskas, ką vartojame (ne tik maistas), turi būti dokumentuota“, – pabrėžė specialistas.
Jis įžvelgė ir kitą problemą – informacijos apie įvairių medžiagų trūkumą. „Mes žinome apie geležį, vitaminą D ar B12, nes juos lengva ištirti kraujyje. Tačiau trūkstant, pavyzdžiui, cinko, tyrimai ne visur atliekami, jie yra mokami, o pacientai apie tai nežino. O cinko trūkumas siejamas su odos, plaukų problemomis, bloga glikemijos kontrole, imuniteto sutrikimais ar nevaisingumu.
Klausimas, kas turėtų užsiimti tuo medžiagų trūkumo skryningu? Šeimos gydytojas ar specialistai? Mes tarsi turime diagnozuoti trūkumus, bet neturime tam nemokamų įrankių – ligonių kasos jų nekompensuoja“, – atkreipė dėmesį G. Bleizgys.
Maisto papildų rinkoje – „laukiniai vakarai“?
Gyventojai ne tik patys aklai ima vartoti įvairius papildus, dar viena problema – kokybės reikalavimų užtikrinimas.
VMVT specialistės Ilonos Drulytės aiškinimu, nors Lietuvos rinkai legaliai tiekiama apie 25 tūkstančiai skirtingų maisto papildų, kurių notifikavimo sistema leidžia užtikrinti veiksmingą stebėseną, tačiau už saugą ir ženklinimo atitiktį išlieka atsakingas pats verslas.
Yra privaloma griežtai laikytis draudimo priskirti papildams gydomąsias savybes bei naudoti tik moksliniais įrodymais pagrįstus ir reglamentuotus sveikatingumo teiginius.
Farmacijos mokslininkė dr. Eglė Pavydė vis tik konstatavo, kad papildų reklamos rinka šiandien primena „laukinius vakarus“. „Aišku, atsakomybė tikrai neturėtų tekti tik verslui. Visų pirma, pats vartotojas ar pacientas, nusprendęs kažką vartoti, sprendimą turėtų priimti atsakingai, o ne remdamasis vien reklama ar draugų bei kolegų patarimais. Tai vienas elementas – mes patys turėtume prisiimti daug atsakomybės ir nekaltinti kitų, jei papildas nesuveikia ar kažkas negerai.
Kitas elementas, žinoma, yra reguliacija. Kaip mes reguliuojame maisto papildų rinką? Ar pakanka kontrolės? Atrodo, reguliacija yra, bet ar spėjame viską sužiūrėti? Tai valstybės resursų klausimas. Na, ir tada turime trečią ašį – gamintojus bei platintojus. Šioje vietoje atsakomybės ne visada pakanka, ypač vertinant tendencijas socialinėse erdvėse. Tai, kas vyksta reklamoje, aš vadinu „laukiniais vakarais“. Sakoma bet kas, netgi teigiama, kad remiamasi moksliniais tyrimais.
Būdama iš mokslo srities visada paspaudžiu tuos šaltinius – dažnai tai būna bendrinės publikacijos, visiškai nesusijusios su konkrečiu produktu. Teiginiai yra per stiprūs ir jų per daug. Taip maisto papildas, kuris turėtų tik papildyti mitybą, staiga tampa stebuklingu vaistu nuo visų ligų. Gamintojai neturėtų kratytis atsakomybės šioje vietoje“, – pabrėžė ji.
Ne tik trūksta medžiagų, bet ir įdeda vaistų
Negana to, papildų sudėtis gali neatitikti to, kas yra parašyta ant pakuotės. „Tai labai opi ir skaudi maisto papildų rinkos vieta – ar tai, kas parašyta ant pakuotės, sutampa su tuo, kas įdėta į kapsulę? Pavyzdžiui, Amerikos maisto ir vaistų administracija atliko tyrimą, paėmė rinkoje esančius omega-3 riebalų rūgščių papildus – tai puikiai žinomas produktas.
Jei neklystu, tyrė per 30 skirtingų preparatų ir žiūrėjo, kiek juose yra EPS ir DHS rūgščių, palyginus su tuo, kas nurodyta etiketėje. Tik trys iš tų trisdešimties turėjo tiek, kiek deklaruota. Visi kiti turėjo tik apie 60 proc. nurodyto kiekio. Tad net ir pirkdami gerai žinomas, ištirtas medžiagas bei tikėdamiesi tam tikros dozės, realiai galime gauti gerokai mažiau“, – pasakojo E. Pavydė.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros vedėja prof. Jurga Bernatonienė patvirtino, kad labai didelė problema yra ta, kad maisto papildas gali tapti tiesiog placebu, nes jame nėra veikliųjų medžiagų, o mes vartojame tik pagalbines medžiagas.
„Visai neseniai susidūrėme su problema: pirkome alavijų ekstraktą septynis kartus ir tik septintąjį kartą radome žaliavą, kurioje buvo bent kiek veikliųjų medžiagų. Ką tai reiškia? Jei pagaminame maisto papildą iš tokios žaliavos, žmogus tiesiog geria pagalbines medžiagas. Efekto jokio, o pirkdamas papildą žmogus tikisi, kad jis padės, kitaip juk nepirktų“, – konstatavo ji.
Pasak E. Pavydės, dar blogiau, kad maisto papilduose aptinkama ir neleistinų medžiagų: „Amerikoje susiduriama su tokia problema, kad papilduose randa vaistinių medžiagų. Pavyzdžiui, vyrų potencijai skatinti skirtuose papilduose įdėta sildenafilio, tai nenuostabu, kad jis veikia.“
Medžiagų gali išvis neįsisavinti
J. Bernatonienė pridūrė, kad ir maisto papildų rinkoje judama prie personalizuotos medicinos, kai kiekvienas preparatas turėtų būti pritaikytas individualiai.
„Būtent ties tuo mes ir dirbame. Jei kalbėtume apie maisto papildus ir žvelgtume į ateities perspektyvą, tai bus 3D farmacinės formos, kurias bus galima pagaminti kiekvienam žmogui asmeniškai“, – pastebėjo profesorė.
Ji atkreipė dėmesį į kitą problemą, su kuria susiduriame – į maisto papildo sudėtį gali būti įdėtos tikrai geros veikliosios medžiagos ir teisingi jų kiekiai, tačiau jos gali tiesiog netirpti organizmo terpėse:
„Tai reiškia, kad žmogus kiek išgėrė, tiek ir „atidavė“ – medžiagos tiesiog neįsisavinamos. (…) Gamintojai gali sudėti puikius ingredientus ir manyti, kad pagamino gerą produktą, bet jis tiesiog neturės galimybės veikti. Būtent tam ir reikalingos technologijos – jos leidžia patikrinti, kaip medžiagos atsipalaiduoja, kur jos keliauja ir kur ištirpsta. Tik tokiu atveju galime kalbėti apie galimą efektą.“
Tiria papildo ryšį su kraujotakos sutrikimu
E. Pavydė savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad galima ir labai netikėtas neigiamas maisto papildų poveikis. Ji dalinosi istorija, kai, įtariama, konkretus maisto papildas galėjęs prisidėti prie kraujotakos sutrikimo.
„Vienas pažįstamas nukrito darbe dėl aritmijos sustojus širdžiai. Jis buvo išvežtas į ligoninę, ilgai gaivintas, galiausiai įdėtas širdies stimuliatorius. Dabar viską atsekinėjame ir priežastinis ryšys yra su metus laiko per didelėmis dozėmis vartotu maisto papildu. Sulaukėme genetinių tyrimų rezultato – jie neparodė jokios predispozicijos aritmijoms.
Ir randame tokių mokslinių straipsnių, kai yra aprašoma vieno paciento istorija, yra identiškų situacijų dėl to paties maisto papildo. Tai kalbėsimės ir su kardiologais, kad tai būtų aptariama ir jų konferencijose. Čia kalbame apie berberiną, kuris dabar labai plačiai vartojamas dėl metabolinės sveikatos. Tai čia žinutė kardiologams pasiteirauti pacientų“, – kalbėjo farmacijos mokslininkė.
Šaltinis: TV3.LT
