Gyvenimas SSRS labai skyrėsi nuo šiuolaikinio gyvenimo. Daugelis dalykų, prie kurių dabar esame įpratę, tada buvo nepasiekiami arba jų trūko. Žmonės sugalvodavo įvairių būdų, kaip prailginti drabužių ir namų apyvokos daiktų tarnavimo laiką.
Kai kurie iš šių metodų šiandien gali atrodyti keisti ar net juokingi. Vienas iš tokių pavyzdžių yra nailoninių pėdkelnių susiuvimas su plaukais.
Kodėl SSRS žmonės siūdavo pėdkelnes su plaukais?
Nailoninės pėdkelnės SSRS pasirodė 50-60-ųjų sandūroje XX amžiuje. Jos buvo importuojamos iš Čekoslovakijos. Iš čia kilo žodis pėdkelnės. Ant Čekoslovakijos gaminio pakuotės buvo užrašas „kalhoty“, kuris čekų kalba reiškia „kelnės“.
Iš pradžių rusų kalba žodis buvo parašytas su raide „a“ – „kalgoty“, „kalgotki“. Ši rašyba randama žodynuose iki 1970 m. Vėliau jis buvo pakeistas į „kolgotki“ (pėdkelnės).
Vienų moteriškų pėdkelnių kaina SSRS prilygo trijų dienų inžinieriaus uždarbiui – 15 rublių. Tačiau tai buvo deficitinė prekė. Jas reikėjo gauti per „blatą“, o kai pasirodydavo laisvai parduotuvėse, prie jų nusidriekdavo ilgos eilės.
Dėl deficito ir didelės kainos žmonės sugalvojo įvairių būdų, kaip prailginti pėdkelnių gyvenimą. Kai kurie rekomendavo jas užšaldyti ir atšildyti prieš nešiojant. Daugelis mokėjo specialiu kabliuku pakelti kilpas. O norint sekti vakarietišką madą, ant pėdkelnių tušu ar akių pieštuku buvo piešiamos išilginės juostelės.
Ypač išradingos moterys savo plaukais, derindamos spalvą, susiūdavo brangias importines pėdkelnes. Tai nebuvo daroma dėl siūlų trūkumo. Priešingai, buvo daug siūlų ir įvairių spalvų. Esmė ta, kad susiuvimas, kad ir koks tvarkingas, vis tiek buvo matomas. O plaukai daug plonesni už siūlą, tad pėdkelnių sulopymo beveik nesimatė.
Net ir stipriai suplyšusios pėdkelnės nebūdavo išmestos – žiemą jas dar buvo galima nešioti po kelnėmis.
Šaltinis: ALFA.LT
