Salomėjos Nėries biusto Vilniaus g. gali greitai nebelikti. Anksčiau pranešta, kad prokurorui atsisakius taikyti viešojo intereso gynimo priemones dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sprendimo pašalinti poetės Salomėjos Nėries paminklą Vilniuje, sostinės savivaldybė rengiasi skulptūros nukėlimui. Tiesa, toks sprendimas tenkina ne visus Lietuvos piliečius.
Savo nuomonę „Delfi“ išdėstė aukštosios mokyklos studentė, menininkė ir mergina, kuriai rūpi, Meda Gutauskaitė.
„Manifestas Salomėjai
Salomėja – ne paminklas, o klausimas.
Nepavyko teismais prisibelsti. Nepavyko literatūrologams, visokiems kitokiems „-ogams“, – gal jaunimui pavyks?…
Apie Salomėją Nėrį kalbėti – tai lyg gniaužti saujoje degančią rožę: skauda, bet vis tiek negali jos paleisti, nes kažkur tarp spyglių ir liepsnų pulsuoja gyva žmogaus širdis. Jei ji būtų tylėjusi, gal šiandien jos ir nebebijotume; Bijome juk mes ne jos klaidų, o savo panašumo į ją. Lengva deginti vardą, kai patys nieko nesame pastatę. Pirmyn, žmonės gerieji: kas be nuodėmės – tegu pirmas nusuka gatvėj lentelę su jos vardu.
Ji – audra, kuri ir laužė, ir laistė mūsų žemę, tarsi mėnulis virš naktinės Lietuvos – šviesi, bet neatsiejama nuo tamsos, nušviečianti kelią, nors ir jei pats kelias vingiuoja per „nuodėmę“. Šiandien mes, jaunoji karta, gyvename neramiais laikais. Mus slegia spaudimas, nežinomybė, baimė klysti. Žinoma, mes nebegyvename totalitariniame režime, bet turime ne labiau varžančius vidinius kalėjimus – lūkesčių, kaukių, tapatybės paieškų. Salomėjos žodis tampa giliau jaučiančiųjų šviesa – ji kalba su mumis ne kaip didvyrė, kokia ir nesideda esanti, o kaip klaidžiojanti siela – tokia pati, kaip ir mes. Žmogus yra trapus. Ir dar trapesnė – jo moralė, kai ją spaudžia baimė, nežinomybė, prievarta. O veidmainystė – tai saugus prieglobstis, kai kaltiname kitus, kad mums nereikėtų matyti savo pačių silpnumo.
Kartais smerkiančiųjų balsai pasiekia ir tuos pavienius drąsius žmones, išdrįsusius kalbėti apie Salomėją ne tik kaip apie „išdavikę“, bet ir kaip apie žmogų – tarsi bandymas suprasti prilygtų pateisinimui. Tarsi žmogiškumas būtų silpnumo ženklas. Juk palaikyti Salomėją Nėrį nereiškia pritarti viskam, ką ji padarė. Tai reiškia neteisti žmogaus remiantis gyvenimo fragmentu. Tai reiškia matyti ir jos kaltę, ir jos grožį. Ir net jei jos pasirinkimai skaudino tautą, jos kūryba gydo sielą – paradoksas, kurį tenka priimti.
Mes, kurios kalbame jos vardu, nesame prieš tiesą. Nesame prieš Lietuvą. Priešingai – mes giname teisę į… Niuansą. Į nepatogų sudėtingumą. Giname žmogų, kuris klydo, bet jautė. Kuris galbūt pasidavė, bet vėliau graužėsi. O svarbiausia – kuris liko ištikimas žodžiui, net tada, kai pasaulis jo nebenorėjo girdėti.
Ir todėl tie, kurie ją palaiko, nėra nei kvaili, nei neišprusę, nei nusikaltėlių garbintojai – jie yra tie, kurie renkasi atjautą, kurie mato ne tik kaltę, bet ir skausmą. Ir būtent tokie žmonės dažnai tampa didžiausiais tautos sąžinės sergėtojais. Ir jei mes atmetame ją visiškai ir absoliučiai, jei nepaliekame jai jokios vietos atmintyje – ką tai sako apie mus? Kad mūsų teisingumas be gailestingumo? Kad mūsų moralė tvirta tik tada, kai ją taikome kitiems?
O jeigu jau triname Salomėją – tai kodėl neiname iki galo? Gal tuomet turėtume atimti profesūras iš tų, kurie analizavo, kurie rašė disertacijas apie jos kūrybą? Gal atimkime premijas iš aktorių, kurie deklamavo jos eiles, iš dainininkų, kurie virpino širdis jos žodžiais giedodami? Kodėl nesunaikiname paveikslų, įkvėptų jos poezijos? Kodėl paliekame muziką, kuri gimė iš jos strofų? Ar tik todėl, kad dailėje ir muzikoje lengviau paslėpti dviprasmybes, o literatūroje jos stovi nuogos? Kur tada mūsų kultūros nuoseklumas? Ar netapome selektyvūs teisėjai – vieniems klydusiems atleidžiame, kitiems – skelbiame amžiną tremtį? Ezopo kalba – Nėris ją pažino. Ji šifravo sąžinę tarp eilučių, lyg būtų tikėjusi, kad vieną dieną mes… Bet gal problema ta, kad dabar mes nebenorime ir daugelis net nebemokame skaityti tarp eilučių. Mes trokštame vienareikšmiškumo. O menas – jis juk ne toks savo natūra, todėl ir pavojingas.
Išbraukti Salomėją Nėrį iš privalomos mokyklinės literatūros – tai ne koregavimas, o bailus bandymas apsimesti, kad istorija buvo patogi. Tai ne edukacinis sprendimas, o kultūrinis išsigynimas. Kaip slegiančiai skamba mintis, kad tauta, išgyvenusi okupacijas, lagerius ir tremtis, bijo savo pačios poetės… Šlykštu, nes tai reiškia, kad nebesugebame kalbėti apie sudėtingus žmones. Kad pasirenkame vien tik elementarius ir paprastus herojus, tarsi gyvenimas būtų komiksas. Bet literatūra nėra propaganda. Ji nėra skirta tik šlovinimui ar pasmerkimui. Ji – mąstymui. Salomėja turi likti mokyklose ne todėl, kad jos gyvenimas buvo nepriekaištingas, bet todėl, kad jos kūryba priverčia mus mąstyti apie kaltę, pasirinkimą, tapatybę. Išbraukdami ją iš mokymo programos, mes neapsaugome jaunimo – mes jį nuskurdiname. Atimame iš jų galimybę pažinti savo tautos skaudulius ne per sausas datas, o per gyvą, skausmingą, tikrą eilėraštį. Jos poezija gyva, ir gyva todėl, kad joje nėra dirbtinio pasitikėjimo savimi. Ten – trapumas. Ir todėl aš negaliu jos pasmerkti. Klysti ir nuoširdžiai ieškoti šviesos – ne nuodėmė. Ir galbūt būtent tai, kad ji buvo tokia žmogiška, o ne tobula, leidžia mums ją prisiminti ne kaip simbolį, bet kaip artimą. O artimo – nepasmerksi.
Salomėja Nėris nebuvo šventoji. Bet ji ir nebuvo pabaisa. Ji buvo moteris – kūrėja, mama, siela, prigludusi prie tautos širdies kaip išsigandęs vaikas. Ji mylėjo, net jei mylėjo netobulai. Ir galbūt niekas taip nesuvokė savo kaltės, kaip ji. Ji sirgo, tyliai mirė negrįžusi į tėvynę, kuriai paskyrė savo kūrybą. Tai buvo poetė, kuri mylėjo Lietuvą taip, kaip tik poetė gali mylėti – ne politikos kalba, bet širdies virpesiu, gėlių kvapu, tėviškės pievų tyla – rašė apie meilę, ilgesį, kančią.
Jos sieloje buvo daugiau skausmo nei mes, teisėjai iš ateities, galime įsivaizduoti.
Keista, kaip greitai žmogus pamiršta savo paties pažeidžiamumą, kai laiko svetimą gyvenimą po didinamuoju stiklu. Juk „po fakto“ mes visi tampame teisuoliais – drąsiais, išmintingais, principingais. Lengva rodyti pirštu į praeitį, kai pats tvirtai stovi ant saugios žemės. Lengva smerkti, kai po langais nesigirdi tankų griausmo, kai pasirinkimai atrodo aiškūs tik todėl, kad juos jau padarė kiti…
Taip, jos vardas susietas su tamsiomis Lietuvos istorijos valandomis. Tik ar ne gailestis – tikras kaltės įrodymas? Salomėja nebuvo akla. Ji matė, kas nutiko. Ir jos paskutiniai kūriniai – liūdni, tylūs, beveik nebylūs – buvo ne kas kita, kaip tyli išpažintis.
„Skausmas buvo mano duona…“
Tai – ne politika. Tai prisipažinimas.
Net ne pasiteisinimas, labiau malda. Aš pati, skaitydama jas šiandien, jaučiu, kaip visa tai guodžia. Kaip kažkur tarp jos liūdesio ir manojo įvyksta… susitikimas. Ji kalba apie vienatvę, apie meilę, apie ilgesį, apie baimę ir kaltę taip paprastai, taip jautriai, kad tie žodžiai vis paliečia ne protą, o širdį, kur nepatogu, kur skauda.
Kai istorija nusigręžia, žmogus lieka vienas. Vienas kovoje prieš laiką, prieš baimę, vienas prieš kaltinimus, kurie varpais gaudžia po daugiau, nei šimtmečio – kai jau turėtų būti tylu. Ar mes žinome, ką reiškia būti genijumi spaudžiamam negailestingų istorijos girnų? Ji nekėlė ginklo, nekonfliktavo, tik jos plunksna, deja, buvo panaudota – kaip dažnai ir nutinka su talentu, kai jį įtraukia ideologiniai verpetai. Tik ar dėl to jos žodžiai praranda grožį? Ar jos „Anksti rytą žolėj“ mažiau širdį virpina, nes jos parašas buvo Ten?
Mūsų pareiga – ne teisti, o suprasti. Nėris buvo pasimetusi, galbūt naivi, galbūt tikėjo tuo, kuo norėjo tikėti – kad ateis šviesesnis rytojus, kad galbūt Lietuvai tai bus išsigelbėjimas. Ji juk nežinojo to, ką mes žinome dabar; ją smerkti šiandien – lengva, bet paviršutiniška. Keli iš mūsų drįstų tvirtai teigti, kad elgtųsi kitaip stovėdamas toje pačioje kryžkelėje, su tomis pačiomis baimėmis, tomis pačiomis viltimis? Ar tikrai mūsų moralinis kompasas būtų toks tvirtas, jei būtume gyvenę 1940-aisiais, o ne šiandien? Ar mes nesusvyruotume, kai reikėtų rinktis ne tarp gėrio ir blogio, o tarp blogo ir dar blogesnio? O kiek iš mūsų drįstų pripažinti savo vidinius kompromisus? Būtų taip pat sąžiningi, jei gyvenimai būtų poezija – nepaslėpiama, atvira, visiems matoma, lyg širdį išimtume iš krūtinės ir stebėtume, ką čia dabar su ja darys?…
„O kad žinočiau – tiktai būčiau žinojus, / Jog toks kelias veda į tamsą, į skausmą…“ (iš eil. „Prie didelio kelio“) – poetė kalba ne apie išdidų pasirinkimą, o apie klaidą, kurią vėliau nešiojo kaip kryžių. Tai ne pasiteisinimas – tai gailestis, kurio negali ištrinti net laikas. Ji suprato, kentėjo, ir poezija – tai tylus atsiprašymas tiems, kurių akyse jos vardas tapo „sunkus“.
„Aš – ne iš tų, kuriuos liepsnoja / Tik viena šventa tiesa…“ – žmogus juk nėra vientisas statulą primenantis idealų ir teisumo įsikūnijimas. Jis – prieštarų, baimių, jausmų ir hipokricijos mišinys. Nėris juk neapsimetinėjo tobula, netikėjo viena tiesa – ji buvo žmogus, ieškantis, o ieškodama, kaip ir mes visi, galėjo pasiklysti.
„Tu nežinai, kaip man sunku. / Kaip graužia sąžinė, kaip gelia…“ (iš laiško, bet panašūs motyvai atsikartoja ir poezijoje) – ji bent jau buvo atvira savo jausmams, savo kaltės svoriui. Šie žodžiai skamba lyg atodūsis iš širdies gelmių, o ne giesmė šlovei, kad išpažintų savo kaltes bent eilėse, jei ne gyvenime.
„Aš lauksiu. Net jei nieks nelauks. / Net jei keliu pargrįžus niekas neprakalbins…“ – ir štai – mes esame tie, kurie grįžtame prie jos eilių. Jos tyli, skaudi ištikimybė žodžiui gydo mus – tuos, kurie vis dar mokosi būti žmonėmis.
Paminklas – tai ne pritarimas, o priminimas. Gatvės pavadinimas – tai ne šlovinimas, o istorijos ženklas. Kai griauname, ištriname, užmirštame – nepasidarome nei teisesni, nei stipresni. Priešingai – tampame tauta, kuri bijo savęs pačios. Salomėja Nėris nėra vienadienė figūra, kurią galima išmesti lyg sezoninę dekoraciją. Ji yra sudėtingas, prieštaringas, bet vertingas mūsų istorijos simbolis. Nugriovę jos paminklą ar pakeitę jos vardą kitu gatvėje, mes nepadarome jos kaltės mažesnės – mes tiesiog uždarome į belangę sudėtingą tiesą. Juk ar ne brandi tauta yra ta, kuri sugeba laikyti savo aikštėse ne tik herojų, bet ir tų, kurie suklydo, atvaizdus – tam, kad primintų, ką reiškia žmogiška klaida ir kokia didelė yra jos kaina? Ar ne didesnė drąsa yra stovėti prieš paminklą ir žinoti: „Tu suklydai, bet aš tave suprantu“ – nei sunaikinti viską, kas primena nepatogią praeitį? Istorija negyja per trynimą. Ji gyja per atvirumą, per atminimą. Ir jeigu mes pradėsime naikinti viską, kas kelia klausimų – neteksime galimybės ieškoti atsakymų. Todėl Salomėjos Nėries vardas turi likti – ne dėl garbės, bet dėl atminties. Ne dėl šventumo, bet dėl žmogiškumo. Kad kiekvienas, eidamas ta gatve ar žvelgdamas į paminklą, prisimintų: net ir didžiausi talentai gali suklysti. Ir kad atleidimas – tai ne silpnumo, o tikros jėgos ženklas.
Tad palikime jos vardą ne vien kaltės šešėlyje. Palikime jį ir poezijos šviesoje, kur žodžiai gyvena ilgiau už politiką. Palikime vietos gailesčiui, supratimui, žmogiškumui. Nes galbūt tik taip tampame verti savo pačių istorijos.
Tebūnie viskas pasakyta. Tebūnie aptartos klaidos, išdavystės, susipainiojimai. Bet kai nutyla kaltinimai, kai nusėda dulkės ant istorijos puslapių, lieka tik vienas, esminis klausimas: ar gebame mylėti žmogų su visomis jo klaidomis?
Leiskime jai likti – ne kaip pavyzdžiui, bet kaip pamokai. Ne kaip dievaitei, bet kaip žmogui. Nes tauta, kuri moka atleisti, yra brandi, tauta, kuri moka mylėti net ir savo klaidas – yra stipri.
Ir galbūt tik tada, kai galėsime pažvelgti į ją be pykčio, o su išmintimi, būsime tikrai verti to, ką ji vis dėlto paliko:
„Kad ir kas benutiktų – giedosiu, / Net kai žemė virs juodžemiu…“
Šaltinis: delfi.lt
