Krikštynos, vestuvės ar laidotuvės daugeliui neatsiejamos nuo aukos Bažnyčiai. Vis dėlto gyventojams neretai kyla klausimų, kiek iš tiesų reikėtų aukoti ir ar kunigas gali prašyti konkrečios sumos už religinius patarnavimus.
Vieni pasakoja aukoję keliasdešimt eurų, kiti mini ir gerokai didesnes sumas. Aiškėja, ar Lietuvoje egzistuoja nustatyti „mokesčiai“ už religines apeigas ir kokios taisyklės galioja iš tiesų.
Tai kiek iš tiesų žmonės aukoja mišioms ir kada tokie mokesčiai yra legalūs?
Gyventojai pasakoja apie skirtingas aukas
Lietuvos vyskupų konferencija pabrėžia, kad aukos už religinius patarnavimus yra savanoriškos, gyventojų patirtys rodo, kad praktikoje aukojamos sumos labai skiriasi – jos priklauso ne tik nuo miesto ar parapijos, bet kartais ir nuo konkretaus kunigo.
Skaitytoja Diana (tikrasis vardas redakcijai žinomas) prisimena prieš trejus metus Kalvarijoje vykusias močiutės laidotuves.
„Mes prieš tris metus močiutę laidojom, tai už laidotuvių mišias ir išlydėjimą davėm 100 eurų (galvojom, gal mažai, bet su nemažai žmonių tarėmės ir sakė tuo metu buvo tokios stafkės). Kunigas tada prie mūsų išėmė iš voko pinigus ir sako: „Čia už ką?“ – pasakoja ji.
Panašią sumą mini ir skaitytoja Lina (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Ji teigia, kad pajūrio parapijose už paprastas mišias žmonės dažniausiai aukoja apie 50–100 eurų, nors, jos nuomone, Vilniuje įprastos sumos gali būti kitokios. Moteris prisimena, kad per giminaičio laidotuves bažnyčiai taip pat buvo paaukota 100 eurų.
Dar didesnę auką prisimena skaitytoja Agota (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Pasak jos, paskutinėse laidotuvėse už religines apeigas ir kunigo patarnavimą iš viso buvo paaukota 200 eurų.
Vis dėlto kai kurių skaitytojų pasakojimuose minimos gerokai didesnės sumos.
„Žinau, kad kunigai negali prašyti jokios sumos už mišias, gali prašyti tik aukos. Bet, pavyzdžiui, žinau, kad yra kunigas, kuris prašo 2000 eurų už santuokos sakramentą ir ši suma neįskaitant mišių“, – teigia skaitytoja Akvilė (tikrasis vardas redakcijai žinomas).
Savo patirtimi pasidalijo ir skaitytoja Rugilė iš Panevėžio rajono (tikrasis vardas redakcijai žinomas). Ji nurodė, kad, kiek jai yra tekę susidurti, už žmogaus vardo paminėjimą mišių metu aukojama apie 200 eurų.
Gyventojai taip pat pastebi, kad pastaruoju metu socialiniame tinkle „Facebook“ vis dažniau pasirodo parapijų prašymai prisidėti prie bažnyčių išlaikymo, remonto ar kitų atnaujinimo darbų.
Tokiuose įrašuose paprastai nurodoma banko sąskaita aukoms pervesti, o aukotojams pažadama melstis jų intencijomis.
Tuo metu Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas pabrėžia, kad jokių nustatytų įkainių už religinius patarnavimus nėra.
„Įvairiose pastoracinėse situacijose prioritetas visada teikiamas žmogui, jo konkrečiai gyvenimo situacijai. Visame pasaulyje aukos už religinius patarnavimus yra laisvanoriškos – ši praktika galioja ir Lietuvoje.
Dėl šios priežasties tikintieji Bažnyčiai aukoja savo nuožiūra, suvokdami savo atsakomybę už bendruomenę, kuriai priklauso“, – nurodo Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas.
Anksčiau naujienų portalui tv3.lt kalbinti kunigai pabrėžė, kad religiniams patarnavimams nustatytų mokesčių Bažnyčioje nėra.
Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos kunigas Andrius Končius pabrėžė, kad bažnyčios teikiamoms paslaugoms nėra nustatomi mokesčiai.
„Parapijos ar kitos bažnytinės institucijos, kurios nustato mokestį arba auką padaro mokesčiu, nusižengia bažnyčios aukojimo taisyklėms, principams, mokymui ir elgiasi neteisingai.
Taip pat tie žmonės, kurie galvoja, kad reikia kažkiek susimokėti, turi jaustis laisvi prisidėti savo auka, kiek nori ir gali“, – komentavo kunigas A. Končius.
Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos klebonas A. Mikitiukas pasakojo, kad jeigu žmonės paklausia, kiek būtų gerai paaukoti, šis atsako, kad aukos dydis nedaro įtakos mišių kokybei. Žmonės gali aukoti ir eurą ir tūkstantį – niekas nepasikeis, aiškina kunigas.
„Asmeniškai visada auką imu po krikšto arba po santuokos. Aš niekada nesu paėmęs prieš, kad žmonės neprisigalvotų. Gali būti, kad kunigui nėra nuotaikos, ką nors skauda ar tiesiog šiaip skubi, neišsimiegojęs. Jeigu žmonėms pasirodys, kad tu gal ne toks švelnus, kaip jie norėtų, paskui sakys: „Per mažai aukojom ir su mumis buvo nemandagiai apsieita.“ – pasakojo klebonas.
Nuo kokių mokesčių atleista Bažnyčia?
VMI Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė aiškina, kad dalis visuomenėje sklandančių įsitikinimų apie Bažnyčios nemokamus mokesčius nėra visiškai tikslūs.
Tam tikram religinių bendruomenių turtui taikomos išimtys, vis dėlto jos galioja tik konkrečiais įstatymuose numatytais atvejais.
Ji primena, kad Lietuvos ir Šventojo Sosto sutartis numato, jog valstybiniais mokesčiais neapmokestinama Katalikų Bažnyčios nuosavybė, naudojama sielovados, labdaringiems, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams.
Į šį sąrašą patenka bažnyčios, koplyčios, parapijų namai, kurijos (vyskupijos valdžios institucija), seminarijos, vienuolynai bei kiti sakralūs statiniai.
Pasak R. Virvilienės, nekilnojamojo turto mokesčio taip pat nemoka tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai – nepriklausomai nuo to, kokiais tikslais naudojamas jų nekilnojamasis turtas.
Tokia lengvata taikoma devynioms Lietuvoje pripažintoms tradicinėms religinėms bendruomenėms: lotynų ir graikų apeigų katalikams, evangelikams liuteronams ir reformatams, ortodoksams, sentikiams, judėjams, musulmonams sunitams bei karaimams.
Kitoms religinėms bendruomenėms nekilnojamojo turto mokesčio lengvata taikoma tik tada, kai turtas naudojamas nekomercinei veiklai arba kulto apeigų reikmenų gamybai.
Vis dėlto, kaip pabrėžia VMI, religinės bendrijos nėra visiškai atleidžiamos nuo pelno mokesčio. Atsižvelgiant į veiklos pobūdį ir pajamas, joms gali būti taikomas 7 proc. arba 17 proc. pelno mokesčio tarifas.
Tačiau religinės bendruomenės, kaip ir kitos pelno nesiekiančios organizacijos, gali susimažinti apmokestinamąjį pelną, jeigu gautos lėšos panaudojamos visuomenei naudingai veiklai finansuoti.
„Religinių bendruomenių viešąjį interesą tenkinančiai veiklai priskiriama religinių bendruomenių karitatyvinė veikla, veikla sielovados, kultūros, švietimo, meno, religijos, socialinės globos ir rūpybos ir kitose visuomenei naudingomis pripažįstamose srityse. Viešąjį interesą tenkinančios veiklos finansavimui priskirtinos ir lėšos, skirtos vienuolių, piligrimų, nepasiturinčių asmenų ir pan. maitinimui“, – aiškina R. Virvilienė.
Ji pažymi, kad jeigu, pavyzdžiui, pajamos iš išnuomoto turto nukreipiamos tokiai veiklai finansuoti, jos nelaikomos pelno mokesčio objektu.
Kita vertus, pelno mokestį religinės bendruomenės mokėtų tuo atveju, jei apmokestinamasis pelnas būtų naudojamas komercinės veiklos plėtrai, pavyzdžiui, komercinės paskirties nekilnojamajam turtui įsigyti ar investicijoms į vertybinius popierius.
VMI vadovė taip pat atkreipia dėmesį, kad religinėms bendrijoms taikoma ir speciali pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata. PVM neapmokestinamos jų nariams teikiamos religinės paslaugos ir su jomis susijusios prekės, jei už jas, išskyrus aukas, negaunamas joks papildomas atlygis. Kitų išimčių PVM įstatymas religinėms bendrijoms nenumato.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme taip pat įtvirtintos išimtys dvasininkams ir religinių apeigų patarnautojams. Pasak R. Virvilienės, jų gaunamas išlaikymas nelaikomas apmokestinamosiomis pajamomis, o tam tikrais atvejais neapmokestinamos ir už religinei bendruomenei teikiamas paslaugas gaunamos pajamos.
Be to, religinės bendruomenės gali gauti iki 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio paramą, tačiau tik tuo atveju, jei tenkina ne tik religinius, bet ir kitus visuomenei naudingus poreikius bei turi Registrų centre įregistruotos nevyriausybinės organizacijos požymį.
„VMI nuolat nagrinėja gaunamus pranešimus, skundus ir paklausimus bei, esant pagrindui, atlieka patikrinimo veiksmus“, – nurodo ji.
Šaltinis: TV3.LT
