Išskirtinis Ainės Ramonaitės interviu – apie nemokamų sovietinių butų mitą, privatizuotus kolūkius (1)

Naujienos

Nors praėjo daugiau nei 30 metų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, anksčiau atlikti tyrimai rodo, jog apie 30 proc. visuomenės vis dar teigiamai vertina sovietmečio laikotarpį ar jam prijaučia. Jie įvardija visą eilę priežasčių – vieniems atrodo, kad tuo metu žmonės buvo vieningesni ir daugiau bendravo, kiti mini ekonomines sąlygas – nemokamai dalijamus butus, ar privatizuotus kolūkius. Politologė Ainė Ramonaitė tikina, jog iš tiesų daugelis taip kalbančių žmonių sovietmečio nesiilgi – jie naudoja sovietmečio nostalgijos naratyvus, norėdami kritikuoti dabartinės tvarkos problemas.

Pažymėtina, jog anksčiau atliktos gyventojų apklausos rodo, jog sovietinės okupacijos laikotarpį teigiamai vertina vis mažiau gyventojų. Pavyzdžiui, Rytų Europos Studijų Centro (RESC) atlikta apklausa parodė, jog su teiginiu, kad sovietmečiu Lietuvoje gyventi geriau 2004 m. sutiko 44,4 proc. respondentų, 2008 m. – 34,3 proc., 2016 – 25,8 proc.

Vis dėlto, nemaža dalis visuomenės iki šiol linkusi sovietmetį vertinti teigiamai, o ir neseniai vykęs ūkininkų protestas priminė apie esamus skaudulius žemės ūkio sektoriuje, nesusikalbėjimą tarp miestiečių ir regionuose gyvenančių gyventojų. Su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto (VU TSPMI) profesore Aine Ramonaite kalbamės apie priežastis, lemiančias palankų požiūrį į sovietmetį bei galimus kelius dialogo link.

Anksčiau buvo atliktas ne vienas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia teigiamą sovietmečio laikotarpio vertinimą. Buvo einama prie išvados, kad sovietmečiui žmonės dažnai prijaučia dėl statuso praradimo. Ar galėtume išskirti kokių pavyzdžių – na pavyzdžiui, ar žmonės ilgisi labiau pareigų, kurias tuo metu ėjo darbe?

Socialinio statuso praradimas iš faktorių, bet aš nesu įsitikinusi, kad jis būtų labai reikšmingas. Kiek esame bandę matuoti, panašu, kad ne kažkokie konkretūs praradimai nulemia, o bendras psichologinis jausmas, susijęs su praradimu. O tai gali būti daug kas – statusas, saugumo jausmas. Nulemia daugiau subjektyvūs faktoriai – kad ir žmogaus santykis su aplinkiniais žmonėmis. Žinoma, tai gali būti ir su statusu susiję. Gal jam atrodo, kad jo gyvenimas pablogėjo, o kitų aplinkinių – pagerėjo.

Būna ir kurioziškų situacijų. Tarkime, žmonės dirba toje pačioje gamykloje, kuri subankrutavo. Vienam žmogui atrodo, kad žlugus sovietmečio režimui situacija tik blogėja , o kitas tose pačiose sąlygose teigia, kad viskas yra gerai. Tai reiškia, jog yra daug kompleksiško subjektyvumo – turbūt nėra vieno kintamojo. Net narystė komunistų partijoje lemia daug – yra buvusių narių, kurie tos nostalgijos visiškai neturi, yra kurie neturi.

Matyt sovietmečio istorinės atminties tema dėl to ir yra sudėtinga, mat klausimai nesusiveda į vieną lengvą paaiškinimą.

Galbūt nostalgija ties už dyką dalinamais butais ar kolūkiais gali būti susijusi ir su dabartine situacija – būsto kainos auga, o žaizdas žemės ūkio sektoriuje neblogai parodė vykę ūkininkų protestai. Gal tai skatina permąstyti sovietmetį?

Jeigu kalbėtume apie žemės ūkį, tai žinoma yra kompleksiška tema – daugelis ūkininkauti pradedančių ūkininkų yra jaunesnio amžiaus ir ko gero neprisimena sovietmečio, ar juo net negyveno.

Bet nereikia pamiršti, jog jie aplinkoje girdi labai daug kalbų apie sugriautus ūkius. Ir tos kalbos nėra vien mitas – žmonės turi didelių nuoskaudų dėl transformacijos laikotarpio. Kolūkių privatizacija vyko ne pačiu efektyviausiu būdu, tas pastebima ne tik Lietuvoje.

Ir užsienio tyrėjai pastebi, jog žemės ūkio privatizavimas post-komunistinėse Vidurio ir Rytų Europos šalyse buvo gana nesėkmingas – rezultatai buvo ne tokie, kokių tikėtasi. Nuosmukis buvo labai didelis – jei imsime laikotarpį nuo 1990 iki 1995 metų, žemės ūkio produkcijos apimtys sumažėjo per pusę.

Nuoskaudos iš tų laikų yra labai didelės ir persikelia iš kartos į kartą. Jauni ir gal tuo metu negyvenę žmonės girdi pasakojimus iš senelių. Gal ir atrodo, kad tai nėra tiesiogiai susiję su ūkininkų protestais. Bet, kaip jūs pastebite, yra daug nesusikalbėjimo tarp miesto ir kaimo. Miestiečiai, ypač jeigu yra labiau dešiniųjų pažiūrų, mėgsta šaipytis iš naratyvo apie Vytauto Landsbergio sugriautus kolūkius, gal ir nesuprasdami, kad kaimuose tai yra labai skaudi, liūdna tema. Bet koks bandymas iš to šaipytis yra didelis įžeidimas, keliantis skausmą.

Nesusikalbėjimas yra juntamas seniai. Nors ši tema ūkininkų protestuose nebuvo nagrinėjama iš naujo, tam tikros įtakos vis tiek turi.

Sakote, kad pasakojimai apie kolūkius keliauja iš kartos į kartą. Galbūt tai ir padeda sovietinės nostalgijos naratyvams išlikti? Juk daug įtakos turi asmeninės patirtys, o jaunesnieji gyventojai sovietmečio gal ir nepatyrė.

Sakyčiau taip. Nors aš ir pati vartoju terminą „sovietinė nostalgija“, iš tiesų jis yra kiek klaidinantis. Šis terminas tarsi suponuoja, kad žmonės ilgisi sovietmečio, tikisi kad grįš sovietinė, „tarybinė“ santvarka.

Bet taip tikrai nėra – sovietmečio nostalgijos naratyvas yra pasipriešinimo būdas, pateikiamas kaip kontrnaratyvas „oficialiam“ pasakojimui apie Lietuvos sėkmę – kad esame vakarietiška demokratija, gyvename vis geriau.

Tai „sovietinės nostalgijos“ naratyvas išreiškia abejonę dėl gražios dabarties, atkreipia dėmesį į šalies socialines problemas (skurdą, atskirtį). Nėra jokių kalbų apie tai, kad žmonės nevertina Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, ar panašiai. Manau idėjinių sovietmečio rėmėjų yra vienetai.

Tai daugiau nuoskauda dėl dabartinės politinės situacijos, krypties – išsakoma kaip kritika konservatoriams, politikams, kurie yra laikomi atsakingais už transformacijos procesą.

Gal reikėtų surasti kokį kitą pavadinimą šiam fenomenui, kad mes neįsivaizduotume, jog vienokias ar kitokias teigiamas mintis apie sovietmetį išsakantys žmonės yra būtinai pro-sovietiški, nekenčiantys nepriklausomos Lietuvos ar panašiai. Tai tiesiog yra žmonės, kurie kiek kitaip mato situaciją, vertina transformacijos laikotarpį, kaip nelabai sėkmingą.

Sakykite, ar mums trūksta noro išklausyti vieni kitų, eiti į dialogą be išankstinių nuostatų? Miestiečiai nesupranta, o gal ir nenori suprasti?

Taip, tai yra problemos dalis. Neretai vieni kitais nepasitikime, tuomet susiformuoja atskiros stovyklos. Dešinioji pusė pravardžiuoja žmones vatnikais, pro-rusiškais, mankurtais, kas iš tiesų yra netiesa.

O tie, kaip minėjau, gal kitaip mąstantys žmonės, jie irgi nepasitiki. Mano, kad konservatoriai visiškai nemoka valdyti šalies, imasi bet kokių priemonių, kad tik pakenkti. Daug yra tarpusavio nepasitikėjimo, nenoro bendrauti, kalbėtis apie tai. O kuomet nevyksta dialogas, stereotipai dar lengviau užauga, atitrūkstama nuo realybės.

Kas man pasirodė įdomu – ūkininkų protesto metu buvo dialogo. Kai kurie miestiečiai bendravo su atvažiavusiais ūkininkais ir suprato, kad įmanoma pasišnekėti, žmonės yra draugiški ir malonūs. Būtent toks bendravimas stereotipus ir laužo.

Aišku, sunku pasakyti, kiek plačiai dialogas įvyko. Tačiau, teko girdėti atsiliepimų, kad gal ir buvo peržengtos skirtingų stovyklų linijos.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (Greta Skaraitienė/ BNS nuotr.)

Kalbant apie bendravimą, dialogą, kai kurie sovietmečiui prijaučiantys žmonės akcentuoja ir tai, kad pasak jų, sovietmečiu žmonės daugiau bendravo, buvo mažiau susiskaldę, vieningesni.

Kiek esame kokybinių tyrimų interviu, daug kartų girdėjome tuos motyvus – žmonės anksčiau daugiau bendraudavo, buvo vieningesni ir t.t.

Sakyčiau, kad tai yra dvilypė problema. Kapitalistinė ekonomika keičia žmonių santykius. Mes galime tyčiotis iš anksčiau vyravusio kolektyvizmo, bet jis priversdavo žmones bendrauti, konkurencijos buvo tarsi mažiau, nes nebuvo dėl ko konkuruoti. O bendravimo galimybes dažnai sudarydavo ir pati valstybė – kolektyvus darbovietėse, šventes ir panašiai. O dabar – pelnas yra pelnas, jį pasiima įmonės savininkai. Aišku, dabar verslininkams ateina suvokimas, jog darbuotojus reikia vertinti, organizuoti jiems šventes ir panašiai – bet ilgą laiką to nebuvo.

Kaip minėjau, transformacijos iš sovietmečio į laisvos rinkos ekonomiką laikotarpis sukėlė daug pavydo, susvetimėjimo, susiskaldymo. Žmonės dažnai atsimena tą laikotarpį kaip niūrų ne tik ekonomine, bet ir socialine prasme. Gyventojai vieni su kitais susipyko, užsidarė, užsibaigė kolektyvai, kuriuose anksčiau šokdavo, dainuodavo ir pan.

Regionuose pasikeitė struktūra – dalis gyventojų gal išmirė, kiti emigravo, į jų vietas atsikėlė naujakuriai, kurie gal nebeturi ryšio su senuoju kaimu. Niekas valdžios dėl to tiesiogiai nekaltina, bet yra daug liūdesio dėl to. Manoma, kad anksčiau smagiau buvo bendrauti, o dabar yra susvetimėjimas ir individualizmas – savotiška kapitalizmo pasekmė.

Ainė Ramonaitė BNS Foto

O kaip galėtų vykti dialogas, tarp šių, sakykime, priešingų pusių? Tarp žmonių, kurie šaiposi iš tariamų homosovietikų ir tarp žmonių, kurie yra taip pravardžiuojami?

Nesu komunikacijos specialistė, bet man atrodo, kad žmonėms norisi rūpesčio. Jie to tikisi ir iš politikų. Galima galvoti, kad tai ne savarankiškų žmonių bruožas, bet dažnai gerai vertinami politikai, kurie rodo rūpestį žmonėmis. Rūpestis gali būti ir materialinis, bet dažnai užtenka to, kad politikas atvažiuoja ir kalbasi. Žmonės labai jautriai reaguoja į politikus, kurie atrodo arogantiški. Nebūtinai politikai, bet kartais ir Vilniaus influenseriai apie regionų gyventojus rašo su panieka. Paniekos gaidelė labai žeidžia. Jeigu nori kalbėti ir susikalbėti, pirmiausia reikia šito atsisakyti. Kad nebūtų paniekos, būtų sąžiningas ir empatiškas kalbėjimasis.

Žmonės tikrai to nori, tikisi bendravimo. Jie nėra užsibarikadavę, ar sukišę galvą į smėlį. Jie laukia iš politikų dialogo, reaguotų teigiamai į tokį žestą.

Tik lieka esminis klausimas – kas tą kontaktą inicijuoti. Manau, kad kas turi daugiau galios, tas ir turėtų inicijuoti dialogą.

Šaltinis: tv3.lt

Patiko? Pasidalinkit! Ačiū. 🙏
Laisvadienis.lt
error: Alert: Content is protected !!