Valstybės kontrolės auditas atskleidė, kad šalies maisto rezervas nėra parengtas realioms grėsmėms, o 2024 metais nustatyta, kad maisto rezervas siekė tik 17 proc. Kodėl susidarė tokia padėtis ir kokių priemonių planuojama imtis?
Apie tai, kodėl pasiekėme tokią padėtį ir kokių priemonių planuojama imtis, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ – pokalbis su Žemės ūkio ministru Andriumi Palioniu.
Kodėl maisto rezervas liko popieriuje, o ne sandėlyje?
O su kokiais konkrečiais produktais, kalbant apie maisto rezervą, kyla didžiausių problemų?
A. Palionis: Aš nenorėčiau įvardyti konkrečių produktų, nes tai vis dėlto yra šiek tiek valstybės paslaptis, bet kai pradėjome 2022 metais darbą ministerijoje su rezervavimo sutartimis, pagrindinis dalykas buvo nekilnus mūsų pačių verslo sektorius, kuris netgi neateidavo į skelbiamus viešuosius pirkimus, tad buvo įdėta nemažai pastangų kalbantis su mūsų pramonės atstovais, su gamintojais, kad jie atkreiptų dėmesį į šį rezervo formavimo principą rezervavimo būdu.
Žiūrint į sutartis, kurios yra pasirašytos nuo 2022 metų, kai ši galimybė atsirado, mes jau 2025 metams realiai turime 30 rezervavimo sutarčių, kai, pavyzdžiui, 2024 metams turėjome 8 sutartis.
Kiek man teko domėtis, šiais metais lėšų maisto rezervui yra skiriama šiek tiek daugiau negu 2,6 mln. eur. Ar tų lėšų užtenka ir kaip jas planuojama paskirstyti, nes audito metu buvo kalbėta, kad dalis tų lėšų tiesiog nėra išnaudojama?
A. Palionis: Ta problema tikriausiai tęsėsi ne vienus metus – pavyzdžiui, būdavo skiriama 634 tūkst. eur. ir jų realiai nepavykdavo išnaudoti, nes neįvykdavo pirkimai arba niekas neateidavo į kvietimus, todėl nebūdavo dėl ko pasirašyti sutarčių.
Valstybės kontrolės pastabos dėl to, kad tie pinigai būdavo panaudojami ne pagal paskirtį, o ne rezervo formavimo tikslams, irgi yra natūralios. Kai biudžetiniai metai baigiasi ir lieka nepanaudotos lėšos, jos yra grąžinamos į biudžetą, tai vyko iki 2026 metų.
Pakeitus Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 28 straipsnį, atsirado galimybė nuo 2026 metų nepanaudotas lėšas perkelti į kitų metų biudžetą. Natūralu, kad ministerija nepanaudotas lėšas panaudodavo kitoms sritims, susijusioms su valstybės pagalba ar draudimo kompensavimu – tie pinigai likdavo žemės ūkio sektoriuje.
Dabar dėl 2025 metų nepanaudotų lėšų likučio yra parašytas prašymas Finansų ministerijai, kad likutį perkeltų į kitus metus. Aš tikiu, kad jis bus perkeltas, ir ta suma rezervo formavimui bus didesnė.
Jeigu mes norime galvoti apie rezervo formavimą ne tik per rezervavimo sutartis, bet ir įsigyjant produktus, tai natūralu, kad ir šios sumos, kuri yra skirta – 2,6 mln. eur. – nepakaks. Tada būtų didesnė suma, nes atsiranda ne tik produkto įsigijimas, bet ir sandėliavimo išlaidos, kurias valstybė turi apmokėti.
Dėl Valstybės kontrolės pasakytos pastabos dėl kaštų naudos analizės ministerija yra susitarusi su „Strata“, kad ji įvertins kaštų naudos analizę, kokiu keliu geriau eiti: ar per dalį rezervavimo, ar per dalį įsigijimo sutarčių dėl produktų. Kaip pavyzdį minėjau vandenį – tai neatpigins vandens, nes jį vis tiek reikės sandėliuoti.
O kaip pasakytumėte apie šiuos metus ir būtent tų kaštų panaudojimą? Ar galima tikėtis, kad jų bus daugiau panaudota? Sakėte, kad gali trūkti lėšų, pavyzdžiui, tam pačiam sandėliavimui. Ką tuomet planuojate daryti?
A. Palionis: Jeigu kalbėtume apie rezervavimo sutartis, tai šių lėšų tikrai pakaks, bet jeigu mes pradėtume galvoti, kad vieną ar kitą produktą valstybė pati įsigyja ir saugo, kaip būdavo iki 2022 metų, kai visi produktai būdavo įsigyjami ir saugomi valstybės vardu, tada šių lėšų tikrai neužtektų arba užtektų tik labai nedidelei produktų daliai.
Sandėliai, logistika ir karo pamokos: kaip mažinti rizikas?
Premjerė Inga Ruginienė kalbėjo, kad būtų galima pirkti produktus iš ūkininkų, o jūs viešai irgi kalbėjote apie tai, kad tam mes neturime reikalingų sandėlių. Kaip planuojate spręsti šią situaciją, jeigu būtų priimtas toks sprendimas?
A. Palionis: Natūralu, kad valstybė sandėliuoja pirkdama sandėliavimo paslaugas iš trečiųjų asmenų. Kaip pavyzdį turėjome grūdų rezervą, kuris vėlesniais metais būdavo saugomas elevatoriuose.
Lygiai taip pat šioje geopolitinėje situacijoje žiūrint plačiau, tikslinga būtų rezervą kaupti ne vienoje kurioje nors Lietuvos teritorijos vietoje, o tas rezervas būtų paskleistas mažesniuose sandėliuose, kad logistiškai būtų galima greičiau jį išvežioti į reikiamas vietas.
Apie tai šiek tiek kalbėjo ir patys auditoriai – jie sakė, kad atsargų saugojimo vietos parinktos neįvertinus didžiausių grėsmių ir jų nedecentralizavus, todėl kyla rizika. Kaip šią problemą planuojama išspręsti?
A. Palionis: Aš visiškai su tuo nesutikčiau. Suprantu, kur yra mūsų gamybos ir perdirbimo sektorius, kur jie turi vieną sandėlį su dideliu pajėgumu, tačiau rezervavimo sutartyse dalyvauja ne tik pramonė, ne tik perdirbėjai, bet dalyvauja ir prekybos įmonės, kurios turi tinklus po visą Lietuvą. Tad aš nesakyčiau, kad viskas yra sukoncentruota tik stambiuose sandėliuose.
Bet ar nematote tos rizikos, apie kurią užsiminė auditoriai, kad kilus grėsmei dalis tų atsargų gali būti užteršta, prarasta arba paprasčiausiai nepasiekiama?
A. Palionis: Negali žinoti, kas ir kur gali atsitikti. Mes matome pavyzdžius Ukrainoje. Buvo susitikimas Berlyne „Žaliosios savaitės“ metu su Ukrainos žemės ūkio, aplinkos ir ekonomikos ministru.
Jie identifikavo, kad nuo karo pradžios maždaug 70 proc. maisto perdirbimo pramonės yra vienaip ar kitaip pažeista. Vieniems dabar aktualus perdirbimo linijų pajėgumų atstatymas, kiti yra 100 proc. subombarduoti, kiti – dalinai subombarduoti.
Natūralu, kad valstybė žiūri į energetinius objektus, apsirūpinimą maistu. Tas rezervo kaupimas ir jo išdalijimas mažesnėmis dalimis kuo plačiau po visą Lietuvą yra papildomas saugiklis.
Šaltinis: TV3.LT
