Viešojoje erdvėje vis dažniau skamba dvi aštrios etiketės – „vatnikai“ ir „konservatnikai“. Ar Lietuva iš tiesų taip giliai susiskaldė, kaip atrodo, ir kodėl skirtingos nuomonės vis dažniau ne suartina, o pastato žmones į priešingas barikadų puses?
Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja vaizdo tinklaraštininkas Skirmantas Malinauskas ir Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. Ainius Lašas.
Nuo „komunistų“ ir „landsbergistų“ iki šiandienos etikečių
Labai lengva šiandien Lietuvoje gauti etiketę „vatnikas“ arba „konservatnikas“. Galbūt turite idėją, kaip taip nutiko, kad atsidūrėme tokioje labai keistoje dviejų pusių konfrontacijoje?
A. Lašas: O ar jos anksčiau nebuvo? Aš nesu įsitikinęs, kad tai dviejų pusių konfrontacija. Taip, aišku, lengva pasimėtyti tais žodžiais, mes tuos žodžius matome dažniau, turbūt vien dėl socialinių tinklų, tačiau bendrai dėl to susipriešinimo, kad jis būtų kažkoks gilesnis arba kad jis būtų toks naujas, aš su tuo visiškai nesutikčiau.
Pradėkime nuo to, kad anksčiau būdavo „komunistai“ ir kokie nors „landsbergistai“. Šios dvi kategorijos politikoje visada egzistavo. Buvo konservatorių partija, buvo socialdemokratai ir pirmyn atgal visa ši švytuoklė judėdavo kaip šveicariškas laikrodis, tad aš nemanau, kad viskas jau užsidarė.
Mes, aišku, daugiau matome visos tos komunikacijos, šiuo atveju masinės piliečių komunikacijos, bet pas mus ta sistema yra sudėtingesnė. Jeigu, pavyzdžiui, Amerikoje matuojamas susipriešinimas, tai pirmas esminis klausimas yra toks: „Ar tu toleruotum, kad tavo kaimynas šalia tavęs kaimynystėje gyventų demokratas arba respublikonas?“. Mes iki tokio lygio dar tikrai nesame priaugę.
Mūsų sistema visų pirma nėra dvipartinė sistema, o tai iš karto išskaido tuos balsus. Mes matome, kad žmonės vis dėlto juda tarp partijų. Pas mus yra pakankamai nemažas judėjimas netgi tarp tų pačių socialdemokratų ir konservatorių bei kitų partijų.
Mes tai matome tiesiog rinkimuose, kaip ši švytuoklė veikia, todėl nepasakyčiau, kad viskas jau užsidarė ir mes kalbame apie 2 ar 3 procentus, kaip Amerikoje, kurie juda į vieną ar kitą pusę – pas mus tas procentas yra didesnis.
Malinauskas: etiketės klijuojamos greičiau nei išklausoma nuomonė
Ar jūs, pone Malinauskai, pastebite, kad mes kažkaip vis labiau linkstame į tą susiskaldymą? Kad iš pradžių klijuojame etiketę, o po to bandyti suprasti, ką tas žmogus su ta priklijuota etikete pasakė, galbūt nebėra jau taip svarbu?
S. Malinauskas: Pirmiausia, aš neabejoju, kad to susiskaldymo netrūksta. Aš neabejoju, kad mes skubame klijuoti etiketes ir tai darome, mano galva, ne tik dabar. Taip jau veikia žmogaus smegenys, tas pirmas įspūdis labai dažnai ir greitai yra susikuriamas.
Tik aš iš karto padiskutuočiau dėl temos, nes, pavyzdžiui, „vatnikas“ ar „konservatnikas“ – jau vien čia matai priešpriešą. „Konservatorius“ – aš suprantu, kad kalba yra apie tai, už ką tu balsuoji rinkimuose rinkdamas Lietuvos valdžią.
Čia sutinku, kad yra tas istorinis lūžis tarp amžinatilsį Algirdo Mykolo Brazausko ir Vytauto Landsbergo, tarp Lietuvos demokratinės darbo partijos, vėliau socialdemokratų, ir konservatorių, o „vatnikas“ yra terminas, kuris apibrėžia agresiją vykdančią Rusiją, Kremlių ir jo palaikytojus.
Tai vien jau čia kyla klausimas, ar tai yra lygintini dalykai. Mes galime turėti skirtingą požiūrį į Žemaitaitį, Ruginienę ar Kasčiūną ar dar ką nors, tačiau yra kitas požiūris: gal mums nei vieno, nei kito nereikia, gal mes galime būti Putino gubernijoje ir puikiausiai gyventi – čia ir yra niuansai.
Mes galime prisiminti, kad tų skaldymosi temų buvo labai daug. Buvo pandemija, skiepai, buvo pačios įvairiausios mūsų gyvenimo laikotarpiais temos, kurios mus padalino labai stipriai: Drąsiaus Kedžio istorija, pasitikėjimas institucijomis, Rolando Pakso istorija, „runkeliai“ ir panašiai. Sakydavo „apačios“, nes visus apeliuodavo į apačias ir į viršūnėles bei panašius dalykus.
Man atrodo, kad esminis dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kiek tas susiskaldymas kenkia visuomenei. Mano galva, demokratinei visuomenei, kol jis tam tikrų ribų neperžengia, pavyzdžiui, smurto, tol tai yra gana maža problema.
Mes galime pasižiūrėti į Vakarus, į Jungtines Amerikos Valstijas – kol nėra imamasi įstatymų laužymo, kol neprasideda riaušės, tai yra mažesnė bėda. Priešingai, turėdami tas skirtingas nuomones ir diskutuodami mes palaikome tą demokratinį diskursą.
Jeigu dabar būtų bandymas įvesti kokį nors vieną diktatą, vieną teisingą požiūrį visais klausimais, turbūt čia būtų bėdos. Į ką apeliuoja tos mažesnės grupės, vėlgi prisimenant pandemiją arba dabar vykstantį karą Ukrainoje? Sako, kad jeigu tu teigi, jog Lietuva labiau turėtų gintis nuo informacinių, hibridinių atakų, tai jau viskas – tai yra bandymas cenzūruoti, tai yra bandymas engti mažumą.
Mes turėtume kaip valstybė apsispręsti – yra temos, kurios visiškai gali gyventi politikoje, ir yra temos, kurios mums gyvybiškai svarbios. Štai, pavyzdžiui, sociologiniai tyrimai, apie kuriuos savo tinklalaidėje diskutuosiu: 72 proc. apklaustųjų matė Rusiją kaip tiesioginę grėsmę, o šiuo metu šis skaičius nukrito žemiau 50 proc., reiškiasi, mažiau negu pusė apklaustųjų Lietuvoje Rusiją mato kaip tiesioginę grėsmę.
Klausimas, kas pasikeitė? Karas toliau tęsiasi, grėsmė yra didelė, mes kalbame apie Vakarų žvalgybų duomenis, kad Rusija gali mus pulti, tačiau žmonės ne visada nori gyventi su mintimi, kad tave bet kada gali užpulti, kad tau reikia investuoti į gynybą.
Žymiai lengviau yra galvoti, kad dabar jau tikrai nieko nebus: Rusija nusilpo, Rusija pasikeitė, Putinas paseno, o Trumpas dabar Iraną užpuolė ir Putinas išsigando. Viskas, mes galime būti ramūs, grįžti prie gyvenimo kaip įprasta, pakalbėti apie tai, kad pensijos mažos arba reikia vaiko pinigus pakelti. Kalbėti apie tai, kad galbūt reikia dar daugiau žmonių šauktiniais kviesti arba investuoti į naujus poligonus, yra nepopuliaru, ir tai yra suprantama.
Visos laidos klausykite čia:
Šaltinis: TV3.LT
