Lietuviškos Kūčios – archajiška šventė tarp saulėgrįžos, protėvių ir ramybės
Lietuviškos Kūčios yra viena seniausių kalendorinių švenčių, kurios ištakos siekia dar tuos laikus, kai nebuvo krikščionybės. Senovės lietuviams tai buvo trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties metas – žiemos saulėgrįža, žyminti Saulės atgimimą ir naujo gamtos ciklo pradžią.
Tikėta, kad tą naktį riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tampa ploniausia, todėl Kūčios buvo skirtos ne triukšmui ar linksmybėms, bet susikaupimui, ramybei ir protėvių pagerbimui. Šventė buvo suvokiama kaip bendras šeimos ir vėlių vakaras. Iki pat šių dienų daugelis palieka tuščią lėkštę prie stalo ir nakčiai po vakarienės palieka dalį maisto vėlių vakarienei.[1]
Dėl to Kūčių vakarienė turėjo vykti taikiai, be ginčų, be pykčio, švariuose namuose ir su švaria sąžine, tyliai. Iki Kūčių buvo privalu baigti visus darbus, grąžinti skolas, susitaikyti su artimaisiais. Tikėta, kad kaip praleisi Kūčių vakarą, tokie bus ir ateinantys metai.
Kūčių stalas – simbolių ir prasmės kupinas ritualas
Kūčių stalas nuo seno buvo dengiamas ypatingai. Po staltiese būdavo klojamas šienas ar šiaudai, primenantys ne tik Betliejaus ėdžias, bet ir senąjį ryšį su žeme, derliumi bei gyvulių pasauliu. Iš po stalo vėliau traukiami šiaudai tapdavo gyvenimo, sveikatos ir likimo burtais.
Svarbiausias Kūčių valgis buvo kūčia – iš daigintų kviečių, miežių, žirnių, pupų ar kitų grūdų ruošta košė, pagardinta medumi, aguonomis, riešutais, džiovintais vaisiais. Tai buvo sakralus patiekalas, pirmiausia skirtas vėlėms. Tik po to juo dalindavosi šeimos nariai. Kūčia simbolizavo gyvybę, derlių ir nenutrūkstamą ryšį tarp kartų.
Be kūčios, ant stalo būdavo patiekiami kūčiukai, dažnai vadinti vėlių duonele, avižinis kisielius, barščiai su grybais, žuvis, ypač lydeka, laikyta vaisingumo simboliu, taip pat įvairūs augaliniai patiekalai. Mėsos ir pieno produktų nebuvo vartojama.[2]
Kodėl ant Kūčių stalo dedame būtent dvylika patiekalų?
Šiandien dažniausiai sakoma, kad ant Kūčių stalo turi būti dvylika patiekalų, siejant šį skaičių su dvylika apaštalų. Vieni sako, kad ant stalo turi būti tiek patiekalų, o kiti – jog tiek patiekalų privalai paragauti, norint sėkmingų metų. Tačiau senesnėse, pagoniškose tradicijose patiekalų skaičius nebuvo griežtai apibrėžtas. Skaičiai 9, 12 ar 13 simbolizavo metų ciklą, mėnesius, pilnatvę ir gausą.
Svarbiausia buvo ne pats skaičius, o tai, kad stalas būtų sotus, įvairus ir dosnus. Tikėta, kad kuo daugiau patiekalų ant Kūčių stalo, tuo turtingesni ir skalsesni bus ateinantys metai. Maistas turėjo būti augalinis, nes jis siejosi su žeme, gyvybe ir gamtos ciklais.
Todėl dažnai naudojama tai ko buvo galima prisirinkti per vasarą: uogos, grybai, pupos, grūdai, marinuotos daržovės ir džiovinti vaisiai.
Žuvis Kūčių vakarienei svarbi ne vien dėl krikščioniško pasninko
Dar ikikrikščioniškoje lietuvių pasaulėžiūroje ji buvo siejama su vandeniu – gyvybės, vaisingumo ir atsinaujinimo šaltiniu. Tikėta, kad Kūčių naktį, kai grįžta protėvių vėlės, ant stalo turi būti patiekalai, kurie nėra susiję su kraujo praliejimu, todėl žuvis laikyta tinkamu, „švariu“ valgiu.
Įsigalėjus krikščionybei, ši tradicija buvo interpretuota kaip pasninko dalis – per Kūčias draudžiama valgyti mėsą, tačiau leidžiama žuvis. Taip senasis paprotys įgavo religinį paaiškinimą, bet pats žuvies buvimas ant stalo išliko nepakitęs.
Silkė Kūčių valgiaraštyje paplito vėliau, daugiausia dėl praktinių priežasčių. Ji buvo pigesnė, lengvai sūdoma ir prieinama net žiemos metu, todėl palaipsniui tapo pagrindine žuvimi Kūčių stalui. Nors silkė nėra seniausias Kūčių patiekalas, ji perėmė tą pačią simbolinę reikšmę – susilaikymo, ramybės ir ryšio su vandens stichija ženklą.
Burtai ir tikėjimai – bandymas pažvelgti į ateitį
Kūčių vakaras buvo laikomas ypatingu laiku, kai burtai esą ypač stiprūs. Jaunos merginos burdavo apie būsimą santuoką, šeimos nariai – apie gyvenimo trukmę, derlių ir sėkmę. Traukiamas šiaudas iš po staltiesės žadėdavo ilgą arba trumpą gyvenimą, malkų glėbio skaičius pranašaudavo vestuves, o batas, mestas per duris, rodydavo, ar teks išeiti iš tėvų namų.
Buvo klausomasi šunų lojimo, stebimas dangus, pilamas vaškas į vandenį. Tikėta, kad Kūčių naktį gyvuliai gali prabilti žmonių kalba, tačiau jų klausytis buvo draudžiama – tai laikyta pavojingu ženklu.
Visa ši burtų ir tikėjimų sistema atspindėjo žmonių pastangas suvokti pasaulį, valdyti nežinomybę ir užsitikrinti palankų likimą.
Kūčios šiandien – tarp tradicijos ir asmeninio pasirinkimo
Šiandien Kūčios Lietuvoje švenčiamos įvairiai, tačiau dauguma pagrindinių elementų išliko. Šeimos renkasi kartu, vengia triukšmo, laikosi ramybės ir susikaupimo, negeria alkoholio, nevalgo gyvūlinių produktų.
Nors ne visi laikosi visų senųjų papročių, pati Kūčių dvasia – susitaikymas, pagarba artimiesiems ir praeičiai – išlieka svarbi. Krikščionims Kūčios tapo Jėzaus gimimo laukimu, tačiau net ir šiuolaikinėje visuomenėje ši šventė vis dar saugo senąją prasmę: tai vakaras, kai sustojama, atsigręžiama į save, savo šaknis ir tuos, kurie buvo prieš mus.
Lietuviškos Kūčios išlieka reta švente, kurioje iki šiol gyvena senoji pasaulėžiūra, gamtos ritmas ir pagarba protėviams. Tai tylus, bet prasmingas vakaras, jungiantis praeitį, dabartį ir ateitį.
Šaltinis: 77.lt
