Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“ apdainuota mūsų vienybė – nužydėjo, sako pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys. TV3 Žinių „Dienos komentare“ – apžvalgininko Vladimiro Laučiaus ir D. Kuolio pokalbis apie šio reiškinio priežastis ir kuo dabartinės visuomenės priešpriešos primena Antano Smetonos valdymo saulėlydį.
Teigiate, kad Lietuvos visuomenė yra labai susipriešinusi ir lyginate dabartinę padėtį su ta, kuri buvo 1939 metais. Kuo jūs grindžiate šį palyginimą?
Matote, kai mes pradedame nebepasitikėti savo respublika, savo pilietine visuomene ir galimybe susitarti valstybės viduje, tada mūsų išrinkti politikai ima kreiptis į išorės jėgas, tarsi galvodami, kad lietuviai yra barbarų gentis, kurią galima sutramdyti tik Briuselio jėgomis ar apskritai civilizuojančiomis pastangomis iš šalies.
Mes jau demonstruojame irstantį savo valstybės laivą. Deja, ir europarlamentarai, ir buvę Konstitucinio Teismo pirmininkai demonstruoja nepasitikėjimą savo valstybe, savo politine tauta. Tokių pavyzdžių istorijoje turime labai daug.
Taip praradome ir Mindaugo karalystę, ir XVIII amžiaus pabaigoje – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Susiskaldę ieškojome paramos užsienyje, vienos grupės telkė užsienio pajėgas prieš kitas grupes. Ir Vincas Kudirka neatsitiktinai ragino siekti vienybės – jis vienybės siekį įdėjo į „Tautišką giesmę“. Šiandien mūsų vienybė yra nužydėjusi.
Pagalvokime apie tokį elgesį: jeigu kita mūsų politikų grupė staiga pradėtų kviestis pagalbos iš mūsų strateginio partnerio – Jungtinių Amerikos Valstijų, NATO partnerio – ir prašytų apsaugoti Lietuvos demokratiją nuo kažkokių kitų politinių jėgų, nes jie irgi mato pavojų, irgi yra susirūpinę demokratijos būkle Lietuvoje. Ką mes tada turėtume?
Esame pasienio valstybė, kurioje žmonės turi taikiai sugyventi
Politika juk ir yra kova – kova tarp skirtingų pažiūrų, skirtingų grupių.
Mes esame pasienio valstybė. Pasienio valstybė, kuri konflikto atveju krenta pirmoji. Jeigu mes nepasimokome iš istorijos ir nesugebame susitelkti, tuomet darome labai pavojingas klaidas.
Kova – taip, ji natūrali. Tačiau kova turi turėti taisykles. Mes turime suvokti, kad privalome mokytis gyventi kaip respublika, kurioje skirtingos kultūros ir skirtingi požiūriai turi rasti sugyvenimo būdą. Mes turime grumtis, ieškoti geriausių sprendimų, ginti savo idėjas, bet jeigu dėl tų idėjų ar dėl asmeninių ambicijų griauname Lietuvos Respubliką, ją ardome ir naikiname solidarumą kaip bet kurios laisvės pagrindą. Tai yra labai sena, dar nuo Cicerono laikų žinoma mintis, lietuviai nuolat kartojo: be piliečių solidarumo laisvė neišsilaiko.
Bet Antanas Smetona ir tautininkai irgi siekė vienybės.
Jie siekė vienybės engdami kitus. Dėl to krikščionys demokratai vylėsi, kad su Josifo Stalino pagalba jie sunaikins A. Smetoną. Dalis jų net džiaugėsi, kad štai atėjo rusai ir mes A. Smetoną įveiksime.
Šaltinis: TV3.LT
