Tai vat grįžau.
Keistas tas mano vizitas Lietuvoje šiais metais, net nežinau, kodėl. Nuotaikos kitokios.
Visa laimė, kad ėmė ir sugrįžo vasara – ir kaip tik festivaliniam savaitgaliui. Buvo vasariškai ir pasakiškai nuostabu. Saulė, ežeras, draugai (daug daug draugų – kelionė kavos, pasirodo, gali išsitęsti iki valandos ar dviejų, nesvarbu, kad metrų gal 200), muzika, palapinės, gyvas alus, dainos, šokiai pokiai, ir daug daaaug vaikų! Vežimėlių paradai ir ramučių klykučių kaimelis. Ką ten kaimelis – kaimas visas, miestelis beveik! Žodžiu, buvo gera. MJR savo dalyvius vadina gentimi ir, patikėkit, būtent taip ir jautiesi. Tarp gentainių. Savų. Laimingas.
Ir kaime, aišku, buvau. Pas mamutę. Apie mamutę galima parašyti visą įrašą ir du, ir tris, bet apsiribosiu pasakydama, kad mano mamutė yra žmogus, kuris myli per maistą. Viskas pas ją skanu. Mamutė kepa geriausius blynus; žino mano mėgstamiausius patiekalus (viskas iš raugintų kopūstų), vasaras ir rudenius leidžia miške uogaudama bei grybaudama; rūsį pripildo uogienėm ir daržovių mišrainėm; džiovina vaistažoles; veria ilgas storų baravykų girliandas, kurių visada rasim mano lagamine kelyje Vilnius-Londonas.
Va tokia ta mano mamutė. Kuri labai myli, labai rūpinasi ir nuolat pergyvena. Ir skaryte šluostosi akis kaskart lydėdama atgal į miestą.
Visa laimė, kad ji neturi interneto ir nežino apie jokius blogus. Oi, sakytų, ką tu čia įdėjai?! O man šita nuotrauka be galo graži.
Ir ši. Mamutė pakeliui į mišką. Su kibirėliu uogoms ir maišiuku grybams.
Ir receptas šiandien visai ne mano, ne knygos ir ne žurnalo. Receptas mamutės! Prieš pora metų nusirašytas nuo kaimynės, bet nesvarbu, nes kaimynė irgi, turbūt, iš kažkur nusirašė, ar ne?
Mat kaime kaip tik vyko akcija ‘Atsargos žiemai’ ir mes didžiuliame puode ant pečiaus virėm burokėlių mišrainę. Žinot, aš burokėlių nemėgstu. Visai. Bet vat šitie burokėliai tokie, jog valgiau net ausys linko. Tikrai!
Žinoma, neapsiėjau be lyrinių nukrypimų – atskirai iškepiau svogūną; ėmiausi trinti pipirus (nesuprantu aš tos lietuviškos cielų pipirų mados – nei skonio, nei kvapo, o perkandus norisi spjauti lauk); bėriau kmynų (mamutė susiėmė už galvos – neparašyta!!, vėliau sakė, oi kaip čia skaniai gavosi, ir papildė receptų sąsiuvinį).
Beje, atsiprašau, bet nenurodysiu, kiek stiklainių mišrainės gausit laikydamiesi duotų kiekių. Nesuskaičiavau. Be to, mes darėm taip – suskynėm visus prinokusius pomidorus, pasvėrėm, o tada proporciškai skaičiavom kiek ir ko pridėti. Skaičių, dėja, nebeprisimenu.
Burokėlių ir pomidorų salotos žiemai
Reikės:
0.5kg svogūnų
200g česnako
4kg virtų burokėlių
1.5kg pomidorų
0.5 kg paprikų
0.5 litro aliejaus
250g acto
200g cukraus
60g druskos
po saujelę šviežiai sutrintų kvapniųjų ir aitriųjų pipirų
saujos kmynų (arba kumino – jei turite)
Gaminame:
Svogūnus smulkiai supjaustome ir iškepame keptuvėje ant nedidelės ugnies su dalimi aliejaus. Būkit kantrūs – tai užtruks. Jei svogūnų daug – verta kepti iš dviejų kartų, antraip svogūnai ne keps, o troškinsis. Į kepimo pabaigą suberiame smulkiai supjaustytą česnaką bei kmynus ir kepame, kol svogūnai taps permatomi ir pakvips karamele. Supilame į puodą su verdančiomis daržovėmis. (šį etapą galite praleisti ir tiek svogūnus, tiek česnakus tiesiog suversti į puodą – būtent taip darydavo mamutė iki mano įsikišimo ir buvo skanu. Visgi visų ragautojų nuomonė šis žingsnis tikrai vertas papildomo laiko).
Likusias daržoves susmulkiname, suberiame į puodą, supilame kitus ingredientus ir užverdame. Verdame apie valandą. Į pabaigą suberiame pipirus, paragaujame. Jei reikia – galima pridėti druskos, pipirų, kmynų ar, jei norisi rūgšties, acto.
Supilstome į sterilizuotus stiklainiukus. Laikom šaltai.
Labai skanu su virtom bulvėm. Oi kaip noriu dar!!
