Penktadalis Lietuvos gyventojų neįstengia nusipirkti visaverčio maisto. Nepaisant to, mūsų šalis rikiuojasi tarp didžiausių maisto švaistytojų Europos Sąjungoje (ES). 400 tūkst. tonų – tiek maisto Lietuvoje išmetama vos per vienus metus.
Patenkame į Top 10
Penktadalis viso žmonijos pagaminto maisto yra iššvaistoma. Tai reiškia, kad daugiau nei milijardas tonų įvairių maisto produktų atsiduria sąvartynuose. Tuo tarpu daugiau nei 2 milijardai žmonių kasdien susiduria su maisto trūkumu.
Toks skurdo ir maisto švaistymo paradoksas fiksuojamas ir mūsų šalyje. Lietuvoje tūkstančiai tonų maisto virsta atliekomis, o šimtai tūkstančių gyventojų stokoja visaverčio maisto.
Lietuvoje kasmet išmetama apie 400 tūkst. tonų maisto. Pagal išmetamo maisto kiekį, tenkantį vienam šalies gyventojui, Lietuva patenka į ES valstybių dešimtuką, kurios labiausiai netausoja maisto produktų.
Labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovas, ekonomistas Simonas Gurevičius sako, kad ši statistika atspindi liūdną socialinę realybę mūsų šalyje. Pasak jo, net 20 proc. Lietuvos gyventojų patiria skurdo riziką.
„Iš jų apie 400–450 tūkst. žmonių negeba įpirkti kiekvieną savaitę baltyminio maisto: pieno, mėsos, žuvies ir jų produktų. Tokie žmonės stokoja visaverčio maisto, – sako „Maisto banko“ vadovas. – Mes nekalbame apie badą, bet apie žmones, kurie negali įpirkti visaverčio maisto.“
Pažeidžiamiausi – vieniši pensininkai
S. Gurevičius atkreipia dėmesį, kad labiausiai su skurdo rizika susiduria ir visaverčio maisto neįstengia nusipirkti vieniši senjorai. O matematika čia, teigia pašnekovas, labai paprasta: menkos senjoro pajamos, vienišam asmeniui sunkiau susimokėti komunalinius mokesčius, ypač šaltuoju metų laiku.
„Maisto ir apskritai visų produktų bei paslaugų kainos yra labai paaugusios. (Vienišiems senjorams – red. past.) įpirkti visavertį maistą labai sunku arba net neįmanoma. Jie renkasi tą, ką geba įpirkti. Dažnai tai būna tikrai prastas maistas…“ – liūdnai dažno senjoro paveikslą piešia aktyvus visuomenininkas.
Antroji žmonių grupė, labiausiai susidurianti su skurdo rizika, yra vieniši asmenys, auginantys vaikus. Kaip pavyzdį laidos svečias nurodo vienišą mamą, auginančią du–tris vaikus.
„Jeigu ji neturi pagalbos arba turi menką pagalbą iš buvusio sutuoktinio, tai prasidėjus rugsėjui ir vaikams einant į mokyklą, reikia pirkti įvairiausių prekių. O kur dar būreliai ir kitos vaikams būtinos išlaidos? Dažnu atveju reikia spręsti dilemą: ar leisti vaiką į būrelį, ar nupirkti visavertiškesnio maisto“, – vienišų mamų, auginančių vaikus, sunkumus įvardija ekonomistas.
Trečioji Lietuvos gyventojų grupė, kurios nariams sunku įpirkti visavertį maistą, yra žmonės su negalia arba šeimos, kuriose yra toks asmuo ar asmenys. Šiuo atveju, sako S. Gurevičius, patiriama daug medicininių išlaidų.
Siūlo dalyti ne pinigus, o maistą
Labdaros ir paramos fondas „Maisto bankas“ veikia 42-ose iš 60-ties Lietuvos savivaldybių. Per metus šis fondas išgelbsti apie 7 tūkst. tonų maisto, kurį perduoda 230 tūkst. žmonių.
Vis tik šis išgelbėto maisto kiekis nublanksta prieš milžiniškus gamintojų, prekybos centrų bei vartotojų išmetamų maisto produktų kiekius. Vien tik prekyboje per metus iššvaistoma 50 tūkst. tonų maisto.
O štai bendras maisto, išmetamo žemės ūkyje, gamyboje ir ypač prekyboje, kiekis siekia 160 tūkst. tonų. Pasak S. Gurevičiaus, šią problemą Lietuvoje galėtume išspręsti ne dalydami pinigus, o atiduodami patį maistą.
„Vien prekybininkai iššvaisto 50 tūkst. tonų maisto. Tai jei „Maisto bankas“ vietoj 7 tūkst. tonų maisto turėtų 50 tūkst. t maisto, mes galėtume padėti 400 tūkst. žmonių, – tikina pašnekovas. – Šie žmonės sutaupytų pinigus, kuriuos jie dabar išleidžia maistui. […]
Tuos pinigus jie galėtų išleisti įsigyti geresnius vaistus, negalvoti, ar vaiką išleisti žiemą su rudeniniais batais, nes neįgalima įpirkti žieminių batų. Tie, kurie gyvena sunkiau, jiems gyvenimas pasidarytų lengvesnis. Užuot dabar maistas keliavęs į šiukšlių dėžę, biodegalus, kompostą ar maitinti gyvūnams, jis keliautų žmogui ant stalo. Žmogus sutaupytų, būtų laimingesnis, turėtų lėšų kitkam. […]“
Klaidingas požiūris į labdarą
Vienintelė ir paprasta priežastis, kodėl maistas nepasiekia stokojančiųjų, sako S. Gurevičius, slypi ekonominiuose sumetimuose ir vis dar gajuose stereotipuose. Prekybininkai įsitikinę, kaip pasakoja „Maisto banko“ vadovas, kad jei besibaigiančio galiojimo maistą atiduos labdarai, tai tą labdarą gaunantys žmonės neateis į jų parduotuves.
„Tų kilogramų žmogui tikrai neužteks, kad jis galėtų visiškai neiti į parduotuvę. Taip, žmogus sutaupys vieną–antrą kartą, bet jis vis tiek ateis į parduotuvę“, – prekybininkus ramina ir keisti požiūrį į labdarą ragina S. Gurevičius.
Vienas siūlomų sprendimų, kaip spręsti šią problemą, yra PVM grąžinimo politikos pakeitimas. Šiuo metu valstybė verslininkams grąžina PVM net ir už neišparduotą bei išmestą maistą. S. Gurevičius siūlo pokytį, skatinsiantį verslą elgtis socialiai atsakingiau.
„Atiduok labdarai, susigrąžinsi PVM. O jeigu rizikuoji, laikai produktus iki pat galiojimo pabaigos ir nepardavei, tai ir PVM neatgausi, nes juk dėl tavo kaltės, pavyzdžiui, pieno produktas tapo atlieka“, – siūlo „Maisto banko“ vadovas.
Sektinas kitų šalių pavyzdys
Dar vienas pasiūlymas yra imti pavyzdį iš Prancūzijos ir Ispanijos. Šiose šalyse yra draudžiama pardavinėti paskutinės dienos galiojimo produktus. Prekybininkai įpareigoti tokius maisto produktus atiduoti labdarai.
S. Gurevičius skeptiškai vertina kai kurių prekybininkų pagyras, kad šie besibaigiančio galiojimo maistą atiduoda gyvūnams maitinti. „Aš tikrai myliu gyvūnus, bet maistas, gaminamas žmonėms, visų pirma ir turėtų keliauti žmonėms“, – pabrėžia jis.
Maistas yra per brangus resursas, akcentuoja pašnekovas, kad jį švaistytume. „Tai reikalauja arba geros valios susitelkimo, arba teisinių priemonių, kurios paskatintų maistą atiduoti, o ne išmesti“, – laidoje „Alfa taškas“ sakė „Maisto banko“ vadovas S. Gurevičius.
Šaltinis: ALFA.LT
