Nepaisant prieštarų, pasaulyje populiarėja naminių augintinių klonavimas
Naminių gyvūnėlių šeimininkai žino, kad jų auginimas, priežiūra ir rūpinimasis suteikia daugybę gerų emocijų bei džiaugsmo. Kita vertus, mylimo šeimos šuns ar katės netektis gali būti labai skaudi ir palaužianti. Kai kuriais atvejais, su mylimu augintiniu atsisveikinti nenorima taip stipriai, kad griebiamasi ir kraštutinių priemonių.
2017 m. garsi dainininkė ir aktorė Barbra Streisand neteko savo mylimo augintinio, šunelio vardu Samanta. Palaužta sielvarto, moteris nusprendė šunį klonuoti.
B. Streisand vėliau žiniasklaidai atskleidė, kad mirus jos augintiniui, buvo paimtos ląstelės iš šuns burnos ir skrandžio, o šios ląstelės buvo panaudotos dviem klonams sukurti[1].
Tokia paslauga – gyvūnų klonavimas – iš tiesų yra prieinama ne vienoje pasaulio valstybėje. Klonavimo paslaugas teikia tokios bendrovės kaip „Sooam Biotech“ Pietų Korėjoje ir „ViaGen“ Teksase, JAV.
Vien „ViaGen“ paslaugomis kasmet naudojasi keli šimtai žmonių, tarp jų ir daugybė garsenybių. O ši paslauga tikrai nėra prieinama kiekvienam. š
Šunis ir kates galima klonuoti už maždaug 50 000 dolerių, o paimtų jų audinių saugojimas laboratorijoje kainuoja dar bent 1000 JAV dolerių.
Vis dėlto, ši paslauga sulaukia ir kritikos. Ekspertai atkreipia dėmesį į tai, kad daugelis žmonių gyvūno klonavimą įsivaizduoja neteisingai.
Klonuotas augintinis niekada nebus tiksli ankstesnio kopija ir gali pasižymėti visiškai skirtingomis, nepageidaujamomis charakteristikomis.
Be to, vis dažniau yra kvestionuojamas ir tokios paslaugos etinis aspektas, o mokslininkai neslepia svajonių, jog jau netolimoje ateityje pavyks sėkmingai klonuoti ir pirmąjį žmogų.
Augintinio klonavimas yra sudėtinga procedūra, o rezultatas – ne visada džiugina
Augintinio klonavimo procedūrai pirmiausiai reikia turėti originalių šuns, katės ar kito, klonuoti norimo gyvūno audinių. Jie sujungiami su patelių kiaušialąstėmis. Toks junginys yra veikiamas elektra, būtent taip ląstelės pradeda dalytis. Paskutinėje procedūros stadijoje, surandamas surogatinės motinos funkciją atliksiantis gyvūnas, kuris ir išnešioja klonuotus embrionus[2].
Amerikoje gyvūnų klonavimą prižiūri Maisto ir vaistų administracija. Agentūros interneto svetainės duomenimis, klonuoti gyvūnai paprastai yra sveiki.
Vis dėlto, šunys turi šiek tiek sudėtingesnę reprodukcinę sistemą, tad juos klonuoti gali būti sunkiau. Kai šunys buvo klonuoti pirmą kartą, mokslininkai nerimavo, kad klonai sensta greičiau nei natūraliai gimę šunys.
Tiesa, ši teorija nepasiteisino. Pirmasis šuns klonas buvo sukurtas 2005 m. Tai buvo afganų kurtas, vardu Snuppy. Jis pasaulį išvydo Pietų Korėjoje. Snuppy sulaukė maždaug 10-ies metų, kol mirė nuo vėžio, o vidutiniškai, afganų kurtai gyvena apie 11 metų.
Mylimo gyvūno kopija kainuoja brangiai: reikės dešimčių tūkstančių
JAV kompanija „ViaGen“ paslaugas naminių gyvūnėlių savininkams, norintiems klonuoti savo mylimą katę ar šunį, pradėjo siūlyti dar 2015 m.
Dabar už katės klonavimą bendrovė prašo 35 000 JAV dolerių, o už šuns – 50 000 JAV dolerių.
Nors „ViaGen“ neatskleidžia tikslaus iki šiol klonuotų augintinių skaičiaus, tačiau kompanijos klientų aptarnavimo vadybininkė Melain Rodriguez teigė, kad šis skaičius skaičiuojamas šimtais.
„Nuo to laiko, kai pradėjome tai daryti, jis labai išaugo ir kasmet klonuojame vis daugiau ir daugiau naminių gyvūnėlių. Šuniukai gimsta kiekvieną savaitę. Mes nedarome daug reklamos, daug kas perduodama iš lūpų į lūpas“, – sako M. Rodriguez, pridėjusi, kad šunims visas procesas trunka aštuonis mėnesius, o katėms – net metus.
Panašias paslaugas siūlo ir Kinijos įmonės, bet jų kaina nedaug skiriasi nuo amerikietiškųjų. Vienos iš tokių įmonių vadovas daktaras Li Xuwei aiškina, kad augintinio klonavimas yra rimtas ir brangus procesas: reikia ne tik brangios įrangos ir reagentų, bet yra būtina samdyti ir aukštos kvalifikacijos specialistus[3].
Gydytojas sakė, kad jo įmonė per metus atlieka iki 300 klonavimų, daugiausia klientams iš Honkongo ir žemyninės Kinijos.
Pusė užsakymų esą atkeliauja iš paprastų piliečių, dar ketvirtadalis iš galvijų savininkų, o likusią dalį sudaro mokslininkai, kurie nori žinduolių tyrimams.
Dėl klonavimo vyrauja prieštaringa nuomonė
1996 m. avis Dolly tapo pirmuoju žinduoliu, kurį pavyko klonuoti. Daugelis tada manė, kad šis pasiekimas sukels klonavimo proveržį, nors kiti ir diskutavo dėl tokių bandymų moralumo.
Po beveik trijų dešimtmečių, žinduolių klonavimas iš tiesų jau yra įgavęs pagreitį, tačiau viešoji nuomonė pakito menkai.
Gyvūnų gynėjai vienareikšmiškai pasisako prieš klonus. Vienos įtakingiausių tokio pobūdžio organizacijų PETA prezidentė Ingrid Newkirk pirmiausiai atkreipia dėmesį į benamių gyvūnų problemą:
„Klonavimas tik pagilina benamių gyvūnų populiacijos krizę, todėl jie atsiduria gatvėse arba perpildytose prieglaudose!“
PETA direktorė Elisa Allen taip pat norėtų, kad žmonės įsigytų ne kloną, o išgelbėtų benamį gyvūną:
„Gyvūnų asmenybių, keistenybių ir jų esmės tiesiog neįmanoma atkartoti. Ir kai pagalvoji, kad milijonai nuostabių, namų ieškančių šunų ir kačių kasmet miršta gyvūnų prieglaudose arba miršta siaubingais būdais, kai jų atsisakoma, supranti, kad klonavimas prisideda prie benamių gyvūnų pertekliaus krizės“.
Kiti atkreipia dėmesį į tai, kad klonavimas vyksta užkulisiuose ir yra daug nesėkmingų bandymų atvejų, kurių metu kenčia gyvūnai, jie gimsta su defektais, tad vėliau yra tiesiog sunaikinami. Dalis mano, kad bendrovės, siūlančios klonuoti augintinius, tik pelnosi iš žmonių, kurie sielvartauja dėl savo augintinių ir melagingai žada jiems mylimo augintinio kopiją, nors tai ir yra neįmanoma.
Genetikas Andrew Hessel prieštarauja tokioms nuomonės ir teiga, kad naminių gyvūnėlių klonavimas kelia labai mažai etinių problemų, jei jis atliekamas atsakingai:
„Kas nors gali pasakyti ir taip: kam klonuoti gyvūnus, jei yra kitų gyvūnų, kuriuos galima priglausti? Tačiau tą patį galima pasakyti ir apie žmonių vaikus. Kam turėti savo vaiką, kai yra tiek daug vaikų, kuriuos galima įsivaikinti? Ir naminiai gyvūnai taip pat tampa šeimos nariais“[4].
Etikos specialistai taip pat jau seniai diskutuoja apie klonavimo moralumą ir to ribas. Juk ne vienas mokslininkas atvirai prisipažįsta, kad ateityje norėtų tapti pirmuoju, kuris sėkmingai klonuos žmogų.
Žinoma, šiandien žmogaus klonavimas vis dar atrodo didžiulis tabu, tačiau beveik neabejojama, kad net ir tokios paslaugos paklausa būtų milžiniška. Pavyzdžiui, jei turtuolių pora tragiškai neteko savo vaiko, neabejotina, jog jie galėtų sumokėti neįsivaizduojamą sumą pinigų už prarastos atžalos „kopiją“.
Kai kurie mokslininkai yra teigę, kad žmonių klonai galėtų padėti išnaikinti genetines ligas, kiti manė, kad klonavimo procesas ilgainiui galėtų panaikinti apsigimimus, nepaisant to, kad dar 1999 m. prancūzų mokslininkų grupė atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad klonavimas iš tikrųjų gali padidinti apsigimimų riziką[5].
Žmogaus klonavimas kelia ir kitų etinių problemų. Galimos problemos apima psichologinę, socialinę ir fiziologinę riziką. Žmogaus klonavimas gali sukelti labai didelę tikimybę, kad bus prarasta gyvybė, taip pat susirūpinimą kelia tai, kad klonavimu gali pasinaudoti eugenikos šalininkai, tad toks klonavimas vis dar laikomas pažeidžiančiu žmogaus orumo, laisvės ir lygybės principus.
