Karas Artimuosiuose Rytuose gali atrodyti tolimas, ypač geografinės padėties atžvilgiu. Tačiau tokių geopolitinių neramumų pasekmes jaučia ne tik verslo atstovai, bet ir gyventojai. O ūkininkai jau baiminasi, kad per patį darbų įkarštį gali pritrūkti dyzelino.
Kitaip tariant, brangstanti nafta reiškia ne tik didesnes degalų kainas, bet ir išaugusius gamybos kaštus. Ir dalis verslo atstovų ar ūkininkų jau dabar sako atvirai – jei situacija nesikeis, pardavėjai bus priversti didinti parduodamos produkcijos kainas.
Tad ar rudenį mūsų laukia naujas kainų šuolis? Ar Lietuvos ekonomika ir darbo rinka pajėgs atlaikyti dar vieną išbandymą, o gal gyventojams iš tiesų teks labiau susiveržti diržus?
Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Vilniaus universiteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas Algirdas Bartkus ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovas Gedas Špakauskas.
Vertinant rinkų reakciją į vėl įsiplieskusį konfliktą Artimuosiuose Rytuose – kaip buvo sureaguota? Ar šįkart į tai buvo žvelgiama nuosaikiau? Ar vis dėlto tas šokas ekonomikai jaučiamas taip pat stipriai, kaip ir pirmųjų suduotų smūgių pradžioje? Pavyzdžiui, kaip į tai reaguoja naftos rinka?
A. Bartkus. Taip pat stipriai, gal net dar stipriau. Ir kodėl? Todėl, kad jeigu paimtume ir pažiūrėtume, kaip pasikeitė žaliavos, „Brent“ naftos, kaina, kai vasario mėnesio pabaigoje prasidėjo karas, tai, pavyzdžiui, kovo 2-ąją, palyginti su vasario 27-ąja, „Brent“ nafta buvo pabrangusi – čia fiziniai sandoriai, o ne spotinės kainos – 7,8 proc.
Kelios dienos, reiškia, lyginame vieną dieną po karo pradžios su viena diena prieš karą. Lygiai taip pat, praėjus vienai dienai po karo eskalacijos, tai yra liepos 8-ąją, palyginti su viena diena prieš karą – liepos 6-ąja, „Brent“ nafta dabar yra pabrangusi 10 proc. Tai yra daugiau. Lygiai tas pats yra ir su WTI.
Absoliučiai visi mūsų turimi naftos indeksai, fiksuojantys realius sandorius, dabar yra aukštesni negu buvo tada. Tai reiškia, kad reakcija yra didesnė.
Kodėl jūs to nejaučiate? Labai paprastai – todėl, kad nafta dar nebuvo atpigusi. Taip sakant, tada ji pas mus buvo pigi ir naftos gaminiai buvo labai pigūs. Kai jie pabrango, visi staiga išgyveno tokį šoką, o dabar kainos dar nespėjo normalizuotis.
Todėl jūs tiesiog psichologiškai nejaučiate, kad, tiesą sakant, padėtis dar labiau komplikavosi, negu ji jau buvo pradėjusi komplikuotis tada.
Negana to, pačios blogiausios naujienos yra tokios – jeigu čia būtų buvusios ne kokios nors paliaubos, o tikra taika, taip, kaip iš anksto visi šie politiniai ir geopolitiniai veikėjai aiškino, tai, greičiausiai, rudenį būtume sugrįžę prie kažkokio normalaus kainų lygio, su kuriuo buvome pradėję metų pradžią.
Dabar gi, kai jau vieną kartą taika yra sulaužoma, melagingai sakoma, kad tai nebuvo taika, o tik paliaubos, žaidžiami naratyviniai žaidimai, žiniasklaida yra užpilta visokių geopolitinių komentatorių išvedžiojimais ir nusukinėjimais. Visi rinkos veikėjai šiuos dalykus puikiai mato.
Taigi blogoji naujiena yra ta, kad dabar, norint kainoms sugrįžti į normalų lygį, reikės tikrai įsitikinti ir penkis kartus pertikrinti, ar kita taika tikrai bus tvari, ar tai tikrai bus taika ir ar pralaimėjusi pusė sugebės visam pasauliui pripažinti, kad ji pralaimėjo.
Tiktai tada kainos koreguosis žemyn, nes dabar turime tai, ką turime – „Brent“ naftą, kuri jau kopia link 90 dolerių. Sakykime, ar ji galės perkopti 100 dolerių? Laisvai. Ar ji galės pasiekti 130 dolerių?
Jeigu konfliktas bus ilgalaikis, jeigu per šį laiką Amerika bus spėjusi pasigaminti daug raketų ir jai vėl nepritrūks raketų, tai taip – gyvensite ir su 130, ir su 140 dolerių kaina, ir tai niekam nekels nuostabos. Tiesiog pereisime į naują kainų lygį.
Jūsų sukauptos santaupos kažkiek nuvertės, nes brangstanti naftos žaliava kažkiek paskatins bendrus infliacinius procesus. Bet žlugti jūs nežlugsite, o savo žiniasklaidinių naratyvų visumoje irgi nekeisite.
<…> Mes Lietuvoje per tris mėnesius daugiau kaip 50 proc. naftos žaliavos esame atsivežę iš Saudo Arabijos.
Gera naujiena tiktai Lietuvai yra tokia, kad Saudo Arabija naftą į Lietuvą, žinoma, eksportuoja ne per pietinį išėjimą, o per Sueco kanalą.
Ir kalbant apie Sueco kanalą yra kitas Lietuvai svarbus niuansas. Tam, kad jūs gautumėte Saudo Arabijos naftos, reikia, kad Saudo Arabija atsivežtų visokių Rusijos Federacijos naftos subproduktų. Nes savo reikmėms saudai naudoja rusiškus produktus, na, ir tada lieka tų produktų, kuriuos jie gali jums pateikti.
Tai reiškia, kad rusai irgi naudojasi Sueco kanalu. Vadinasi, saudai greičiausiai nepritrūks savo vidaus reikmėms tos rusiškos žaliavos – ne, ne žaliavos, o rusiškų pusfabrikačių, mazuto ir viso kito, ką jie naudoja įvairiai elektros gamybai. Na, ir atitinkamai jie turės tai, ką galės pasiūlyti jums.
Tai reiškia, kad fizinė rizika, kad mes liksime absoliučiai be naftos žaliavos, ko gero, yra nulinė. Reikia tiktai suprasti, kad kaina greičiausiai nebus labai labai paranki. Ir bent jau tos pirminės reakcijos, kurias mes matome, jau nedvelkia jokiu optimizmu.
Su kokiais iššūkiais susiduria ūkininkai, esant tokiems geopolitiniams neramumams? Ar tai produkcijai pagaminti iš tiesų reikia didesnių kaštų ir ar normalu, kad kainos, tikėtina, didės?
G. Špakauskas. Jo, teisingai paminėjote, kad būtent tie geopolitiniai neramumai tikrai liečia ir verslą, ypač mus, žemdirbius. Ir įdomu tai, kad žemės ūkis, būtent ta pirminė gamyba, yra specifinis tuo, kad mes iš tikrųjų negalime nusistatyti užauginamos produkcijos kainos.
Ir kas įdomiausia, vien atsiradę įvairiausi geopolitiniai neramumai nebūtinai reiškia, kad būtent tos užauginamos produkcijos kainos augs. Pavyzdžiui, kas liečia kviečius, kukurūzus arba, pavadinkime, grūdines kultūras, tai būtent šie neramumai visiškai neturi įtakos pardavimo kainai.
Nepaisant to, prasidėjus tiems Hormuzo neramumams, kviečių kainos biržoje netgi buvo pradėjusios tiesiog kristi, nes tai lemia, kiek pasaulyje yra atsargų. Tai čia irgi tokia labai keista situacija, kai tavo savikaina yra stipriai išaugusi, bet galbūt kviečių kaina tau bus žema todėl, kad kažkuriame kitame pasaulio krašte yra labai geri derliai.
Vienintelė produkcija, kurios kaina šiek tiek padidėjo, yra rapsai, nes jie naudojami biodyzelinui. Ir natūralu, kad, kai visi reikalai susiję su nafta, kuru ir šiomis žaliavomis, jų kainos irgi šiek tiek koregavosi į didesnę pusę. Bet, deja, mes, kaip žemdirbiai, negalime auginti rapsų tiek, kiek norime, nes čia yra sėjomainos dalykai.
Ir vis dėlto vien tai, kad išauga savikaina, nereiškia, kad didės ir užauginamos produkcijos kaina. Čia jau buvo nemažai paminėta apie naftą, bet mes turime ir labai stipriai išaugusias trąšų kainas, kurios, kas įdomiausia, sudaro didžiausią būtent užauginamos produkcijos savikainos dalį.
Plius, prisidėjus būtent išaugusioms kuro kainoms, ta savikaina labai ženkliai išaugo. Bet, kaip ir minėjo ekonomistas, mes jau šiek tiek nerimaujame, ar nebus taip, kad per didžiųjų darbų įkarštį staiga gali pritrūkti būtent dyzelino. Ir buvo kalbama, kad jo kaina stipriai augs, nes atsargos yra nepakankamos.
Tai čia jau tikrai būtų galvojama ne apie kainą, o apie tai, kaip apsirūpinti būtent tuo dyzelinu. Ir natūralu, kad ateityje tikriausiai yra teorinė galimybė, kad augs ir maisto kainos, nes, jeigu žaliavos pradės brangti, jeigu tam tikrų žaliavų trūks, galime dar kartą pamatyti maisto kainų augimą.
Europos mastu prabilta apie tai, kad ūkininkai bus remiami ir Lietuvoje. Jeigu neklystu, Lietuvos ūkininkams numatoma skirti, tiksliau, padalyti 10 milijonų eurų. Kaip manote, ar tokios pinigų dalybos sušvelnins situaciją, galbūt pakeis pačių ūkininkų sprendimus branginti produkciją? Ar vis tik manote, kad tokia suma – lašas jūroje?
G. Špakauskas. Tikrai neslėpsiu, 10 milijonų Lietuvos mastu – tai visiškai lašas jūroje ir realių išaugusių kaštų tikrai tikrai nekompensuos. Taip, mes džiaugiamės, kad tai nėra nulis, bet reikia nepamiršti, kad Europos Komisija yra leidusi valstybėms narėms prisidėti dar iki 200 proc.
Tai jeigu būtent būtų nuspręsta, kad galbūt Lietuva prie tos 10 milijonų sumos dar pridėtų 20 milijonų, tai jau būtų žymiai didesnė suma ir ta pagalba būtų tikrai tikrai tikrai rimtesnė. Bet kol kas mes pasigendame diskusijų šiuo klausimu. Tikriausiai gal dėl to, kad vėl keitėsi Vyriausybė, nemažai pokyčių toje politinėje erdvėje.
Bet, kaip bebūtų, mes nuostolius patiriame čia ir dabar. Jau artėja naujasis sezonas, artėja sėja, ir mes norime konkretesnių bei greitesnių veiksmų, nes turime planuoti.
Galbūt mes jau turime galvoti apie mažesnius trąšų įdėjimus, apie kažkokį minimalesnį žemės dirbimą, technologijų keitimą ir galbūt netgi sėjomainos dalykai čia gali keistis. Viskas nuo to priklauso, nes tiesiog turime prisitaikyti ir galvoti, kaip mums išlikti, išgyventi ir neuždaryti būtent tų ūkių.
Tai tikrai tikimės iš valdžios greitesnių, konkretesnių sprendimų. Ir reikia suprasti, kad vis dėlto apsirūpinimas maistu – tai vienas iš tokių svarbiausių, tikriausiai, valstybės prioritetų.
Tai mes tikimės ir to svaresnio prisidėjimo būtent prie šios krizės valdymo, nes trąšų krizė yra oficialiai įvardyta ir Europos Komisijos. Norėtume greitesnių sprendimų.
„Circle K“: Europa susidūrė su nuolatiniu dyzelinio kuro importo trūkumu
Keturis mėnesius trunkantis konfliktas tarp JAV ir Irano lėmė tai, kad dyzelinio kuro atsargos Europoje sumažėjo iki mažiausio lygio per ketverius metus, o galimybės gauti jo iš Persijos įlankos regiono praktiškai išnyko. Tuo pačiu metu dyzelinio kuro kainų augimas Europoje pastebimai sumažino paklausą, rodo „Circle K“ duomenys.
Pasaulinės dyzelinio kuro kainos per pastarąsias tris savaites išaugo 32 proc., o dėl besitęsiančio Artimųjų Rytų konflikto dyzelinio kuro kainos Europoje išlieka nepastovios.
„Dėl karinio konflikto Europa praktiškai visiškai neteko galimybės gauti energijos išteklių iš Persijos įlankos regiono, todėl galime kalbėti apie nuolatinį dyzelinio kuro importo deficitą, kuris tęsiasi jau keturis mėnesius. Dėl to dyzelinio kuro atsargos Amsterdamo–Roterdamo–Antverpeno (ARA) uostų regione yra mažiausios per pastaruosius ketverius metus“, – sakė „Circle K“ variklinių degalų kainodaros skyriaus vadovas Estijoje Indrekas Sassi.
Tuo pačiu metu dyzelinio kuro paklausa Europoje smarkiai sumažėjo, o tai padėjo sumažinti importo trūkumą. Kovo–balandžio mėnesiais jo paklausa Vokietijoje buvo beveik 15 proc. mažesnė nei prieš metus, o gegužę Italija ir Prancūzija suvartojo 12–13 procentų mažiau dyzelino, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Paklausos sumažėjimą lemia tiek dyzelinio kuro kainų augimas, kuris mažina suvartojimą, tiek ir tarp Europos vartotojų vis labiau pastebima tendencija pereiti nuo dyzelinių automobilių prie benzininių, elektrinių ar hibridinių.
Pasaulinėje naftos rinkoje taip pat išlieka sumaištis ir neapibrėžtumas dėl ateities. Savo naujausioje prognozėje „Goldman Sachs“ analitikai įspėja, kad iki metų pabaigos žalios naftos kaina gali pakilti iki 120 JAV dolerių už barelį, jei karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose išsiplės, o dėl to Hormuzo sąsiauris ilgam laikui liks uždarytas.
Šaltinis: TV3.LT
