2021-aisiais, kai vakcinacija nuo COVID-19 tapo pagrindiniu ginklu prieš pandemiją, kilo klausimų dėl itin reto, bet pavojingo šalutinio poveikio: po „Johnson & Johnson“ ir „AstraZenecos“ skiepų žmonėms susidarydavo pavojingi kraujo krešuliai. Atvejai buvo reti, bet dalis jų – mirtini. Vakcinos buvo laikinai sustabdytos, vėliau išimtos iš rinkos, o klausimas liko kaboti ore: kas iš tikrųjų nutiko?
Dabar mokslininkai sako turintys atsakymą. Ir jis – gerokai sudėtingesnis, nei daugelis manė.
Per pirmuosius dvejus vakcinacijos metus JAV buvo suleista beveik 19 mln. „Johnson & Johnson“ vakcinos dozių. Tuomet užfiksuota mažiausiai 60 itin reto krešėjimo atvejų, o 9 jų baigėsi mirtimi. Jungtinėje Karalystėje, kur buvo panaudota beveik 50 mln. „AstraZenecos“ dozių, nustatyti 455 tokie atvejai, 81 žmogus mirė. Vokietijoje taip pat buvo užfiksuota dešimtys atvejų.
Šiai būklei buvo sukurtas pavadinimas: VITT – vakcinos sukelta imuninė trombozė su trombocitopenija. Pavadinimas sudėtingas, bet esmė paprasta: organizmo imuninė sistema pradėdavo klaidingą ataką, dėl kurios formuodavosi kraujo krešuliai.
Tačiau kodėl taip nutiko tik kai kuriems žmonėms?
Ne „spygliuko“ kaltė
Iš pradžių buvo dvi pagrindinės teorijos. Viena – kad problemą galėjo sukelti „spike“ baltymas, tas pats, kuris leidžia organizmui atpažinti koronavirusą. Kita – kad kaltas vakcinose naudotas adenovirusas, specialiai modifikuotas, kad negalėtų daugintis, bet galėtų „išmokyti“ imuninę sistemą.
Naujame tyrime, publikuotame prestižiniame medicinos žurnale „The New England Journal of Medicine“, mokslininkai iš Vokietijos, vadovaujami kraujo specialisto Andreaso Greinacherio, pateikė aiškius įrodymus: problema kilo ne dėl „spike“ baltymo, o dėl imuninės reakcijos į adenovirusą.
Tačiau tai dar ne viskas.
Tyrėjai analizavo 21 VITT paciento kraujo mėginius. Jie aptiko specifinius antikūnus, kurie ne tik atpažino adenoviruso dalį, bet ir „prisikabino“ prie organizmo baltymo PF4 – molekulės, dalyvaujančios kraujo krešėjimo procese. Kitaip tariant, imuninė sistema supainiojo viruso dalį su organizmo baltymu ir pradėjo atakuoti pati save.
Dar įdomiau – visi VITT pacientai turėjo vieną iš dviejų konkrečių genetinių ypatybių, kurios, kaip manoma, didino šios reakcijos riziką. Mokslininkai ištyrė 100 tokių atvejų ir nustatė, kad kiekvienas jų turėjo vieną iš dviejų specifinių DNR variantų, susijusių su šia neįprasta imunine reakcija.
Tačiau vien genetika nebuvo pakankama. Imuninėse ląstelėse įvyko dar viena nedidelė mutacija, kuri paskatino pavojingų antikūnų gamybą. Būtent šis dvigubas „sutapimas“ ir paaiškina, kodėl reakcija buvo tokia reta. Tai – viena pirmųjų aiškių demonstracijų, kaip tam tikras genetinis fonas gali lemti itin specifinę, nepageidaujamą reakciją po vakcinacijos.
Ką tai reiškia dabar?
Svarbu pabrėžti: šie atvejai buvo itin reti. COVID-19 infekcija pati savaime sukeldavo daug didesnę kraujo krešėjimo riziką nei vakcinos. Tyrimas, pasak ekspertų, labiau svarbus ne individualiems sprendimams dėl skiepų, o ateities vakcinų kūrimui. Tai leidžia tobulinti vadinamąją „tiksliąją vakcinologiją“ – kur vakcinos būtų kuriamos atsižvelgiant į genetinius skirtumus.
Be to, adenovirusinės platformos išlieka svarbios. Jos gali būti greitai pritaikytos naujoms ligoms ir ypač reikšmingos mažesnių pajamų šalyse, kur mRNR technologijos ne visada lengvai prieinamos.
Mokslininkai taip pat viliasi, kad supratimas, kaip viruso dalys gali „supainioti“ imuninę sistemą, padės paaiškinti ir kitus reiškinius, pavyzdžiui, kodėl kai kurios infekcijos pačios sukelia pavojingus krešulius.
Pandemija paliko daug neatsakytų klausimų. Kai kurie jų buvo emocingi, politizuoti ir triukšmingi. Tačiau mokslas juda lėčiau ir dažnai tyliau.
Šaltinis: ALFA.LT
