Dukters Elenos susilaukusios Birutė Sabatauskaitė ir Jūratė Juškaitė sakė pačios dėl savęs nesijaudinančios, jos jau užsiaugino storą odą, bet dėl vaiko gerovės neramu. Jos pripažįsta, kad pirmą kartą nuo dukters gimimo, klausydamos prezidento rinkimų debatų, net buvo pagalvojusios apie emigraciją.
„Mes turime pakankamai stiprų žmonių palaikymo ratą ir pačios esame odą užsiauginusios, į kai ką bandai nereaguoti. Bet vienu metu tiesiog dėl vaiko kilo tokia mintis: ar nereikės mums išvažiuoti iš čia, norint užtikrinti jai saugesnį gyvenimą?“, – sakė B. Sabatauskaitė.
„Delfi“ žurnalistai su Birute, Jūrate, jų penkerių mėnesių dukryte Elena, kurią juodvi švelniai vadina Ela, ir penkerių metų šunyte Barbe susitiko viename iš sostinės parkų. Jų kasdienybė dabar nedaug skiriasi nuo bet kurios kitos šeimos, susilaukusios kūdikio, rutinos.
Ela interviu metu smalsiai stebėjo aplinką, vis bandė pačiupti Barbei už ausies, išalko. Birutė ir Jūratė abi ja rūpinasi, nors Jūratė pripažįsta, kad norėtų praleisti daugiau laiko su dukra, bet šiuo atveju teisinė bazė joms negailestinga.
Žinote, pradėsiu nuo tokio gal paprasto klausimo: kaip jūs laikotės? Kaip Jums ta motinystė jaučiasi?
Birutė: visai smagiai. Yra kažkokių dalykų, kur kiekvieną dieną vis kažkas nustebina. Arba jau pagalvoji, kad susidėliojai kažkokią rutiną, ir iš naujo tenka dėliotis. Bet, man atrodo, kad čia bet kam motinystė ir tėvystė yra ir džiaugsmas, bet tuo pačiu ir iššūkių būna. Tarkime dėl sveikatos nerimauji, svarstai, kaip čia geriau susiderinti kažkokius dalykus.
Jūratė: Aš tai labai gerai gyvenu. Tik nesidžiaugiu dėl to, kad turiu į darbą keliauti. Norėčiau daugiau laiko praleisti su vaiku. Bet iš esmės tai viskas gerai. Būna užklumpa bloga nuotaika, tai grįžtu, pasiimu vaiką, šunį, ir praeina.
Aha, heteroseksualiose porose partneris turi galimybę po vaiko gimimo išeiti mėnesiui atostogų. Jūs šitos galimybės neturite?
Jūratė: Nėra tėvystės ir vaiko priežiūros atostogų. Aš labai norėčiau dalintis vaiko priežiūros atostogomis.
Birutė: Mes norėtume pasidalinti vaiko priežiūros atostogomis. To norėčiau ir aš, ir Jūratė.
Tokios galimybės taip pat nėra? Esu girdėjusi, kad tarkime seneliai gali pasinaudoti tokia galimybe, o tokios poros kaip jūsiškė negali? Ar tai yra susiję su partnerių įteisinimo problema?
Jūratė: Taip, šiuo metu, teisiškai žiūrint, Elai aš esu svetimas žmogus. Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato svetimiems žmonėms galimybės išeiti tėvystės arba motinystės arba vaiko priežiūros atostogų. Dėl to tas reguliavimas toks ir yra. Todėl ir sakau, kad aš šiaip labai gerai gyvenu, bet norėčiau turėti galimybę daugiau pabūti namuose, ir daugiau dėmesio skirti.
Birutė: Jūratė yra gana stipriai įsitraukusi į motinystę. Tiesiog darbo metu negali būti kartu. Ir aš suprantu, kartais grįžta ir sako: „o, jau kažką naujo išmoko“, ir atrodo, kad negali tame dalyvauti. Bet aišku, kad tą patį greičiausiai patiria visos šeimos, kur kažkas turi likti namuose, o kažkas turi išeiti į darbą. Šitie iššūkiai panašūs, išskyrus tą dalyką, kad formaliai, net ir norėdamos, negalime pasidalinti vaiko priežiūros laiko.
Kokios dar teisinės kliūtys pastoja jums kelią?
Birutė: Daug jų yra, čia yra ir kiekvienas vizitas pas gydytoją, o su mažu vaiku tų vizitų pas gydytoją yra daugybė. Turime tikrai labai gerą ir malonią šeimos gydytoją, tai su tuo nebūtų problemų, bet, jai davus siuntimą eiti pas bet kokį kitą gydytoją, tą gali daryti tik žmogus, kuris gali patvirtinti savo parašu, kad sutinka su gydymu. Ir tą dabar daryti reikia kiekviename žingsnyje.
Nekalbant apie tuos atvejus, kurie mums tikrai kelia nerimą, ir, kur kartais atrodo, kad net naktį atsikeli ir pagalvoji: kas būtų, jei, pavyzdžiui, aš pati atsidurčiau ligoninėje? Ar pas mus į namus kas nors prisistatytų su klausimu, kas vaiką prižiūri? Formaliai esu atseit vieniša mama, nors nesu tokia. Arba, jeigu tarkime reikėtų Elą vežti į priimamąjį, kur iš karto reikėtų vežti dokumentą.
Jūratė: Santariškėse manęs nepriimtų. Mes, kai vaikus globojome, vaikai formaliai buvo „ant Birutės“, tai atsimenu buvo situacijų, kai Birutė buvo darbe, aš jau buvau grįžusi, kažkas iš vaikų buvo nukritęs nuo sūpynių, susižalojęs, reikėjo laukti, kol Birutė grįš. Arba ji važiuodavo tiesiai į Santariškes, nes manęs su tais vaikais nepriima.
Dabar, jeigu Elai bus kažkokios panašios situacijos, iš esmės aš nuvažiuoju su savo vaiku į Santariškes, ir ten sako: „o, kas Jūs tokia?“.
Čia gal toks visiškai naivus klausimas, bet kartais jis iškyla žmonėms: o, kaip vaikas jus vadins? Ar tiesiog mama ir mama?
Jūratė: Mes diskutavome apie šitą. Ji gali ir pati susipainioti, kai yra mama ir mama. Tai kartais juokaujame, kad bus mama B ir mama J, kartais sakome, kad viena galėtų būti mama, kita mamytė, bet kažkaip neapsisprendžiame. Galbūt, kai Ela pradės labiau kalbėti, tas nusistovės. Ir šiaip vaikai dabar labai mėgsta tėvus vardais vadinti. Tai bus mama Jūratė, arba mama J, arba tiesiog Jūratė.
Jūs greičiausiai gi nevienintelė tokia pora esate, ar esate domėjęsi, kaip pats santykis paprastai susiklosto? Ar vaikai ima kvestionuoti šeimos modelį? Ar tai yra daugiau politinio lygmens diskusijos?
Birutė: Mes, kiek kalbamės, tai daug kas diskutuoja, kaip nuo išorinės įtakos arba nuo įžeidimų labiau apsaugoti vaiką. Apie tai irgi šnekamės. Arba, jeigu darželyje klausinėtų, ką reikėtų sakyti? Tarkime, būna vaikams užduočių piešti šeimos medžius.
Jūratė: Tas labiausiai neramina, nes iš esmės tyrimai rodo, kad vaikui svarbiausias yra ryšys. Mamos ir mamos kvestionavimas gali daugiau ateiti iš aplinkos. Čia yra didysis klausimas. Nes iš tikrųjų, kai darželyje pieši šeimos medį, ir, jeigu jai pasakys, kad turi būti tėtis ir mama, tai, man atrodo, kad čia gali būti visų problemų šaltinis. Lietuvoje vis dėlto įtrauktis nėra labai didelė ir švietimo įstaigose, ir viešojoje erdvėje, ir neramu, jei reikės už save pastovėti, ir kaskart reikės pasakyti, kad yra taip, o ne kitaip, arba, kad „mano šeima yra tokia“.
Čia ir yra didysis nerimas, kad vaikas tik dėl to, kad gimė tokioje šeimoje, ir, kad gimė Lietuvoje, o ne Švedijoje, Danijoje arba dar kažkokioje kitoje valstybėje, savo buvimu automatiškai turės būti aktyvistė: turės pasakyti, paaiškinti, kitus apšviesti. Mane tas labai neramina.
Ar jūs jau truputį pagalvojate, kaip ją ruošite tam?
Birutė: Neabejotinai. Mes ne tik galvojame, bet ir dabar, nors ji dar yra maža, bet ji vis tiek jau daug supranta, tai mes šnekamės, sakome, kad, „jeigu kas nors tave skriaustų, mes visada šalia“, kad ji jaustų, kad esame ta saugi vieta, į kurią ji visada gali grįžti, ir į ką atsiremti. Daug kalbamės apie tai, kaip jai suteikti pamatinį saugumą.
Jūratė: Mūsų bendra pažįstama, gal daugiau Birutės draugė, buvo atvykusi iš Airijos, ir kaip tik atvežė knygučių su dviem mamom, bet taip pat ir knygučių, kur yra heteroseksualios šeimos, kur yra šeimos, kur yra skirtingų odos spalvų, skirtingas religijas išpažįstantys žmonės, kurie yra išsiskyrę arba neišsiskyrę. Idėja yra, kad ji matytų visus šeimos modelius, ir žinotų, kad pasaulis yra įvairus, ir tai yra normalu.
Birutė: Visas tas knygutes mes jai esame perskaičiusios jau po kelis kartus (juokiasi – „Delfi“).
Kiek Lietuvoje yra galimybių vaiką apsaugoti iki kažkokio amžiaus? Gal yra kažkokių LGBT draugiškų darželių arba mokyklų?
Jūratė: Nelabai yra. Aš manau, kad labai priklauso nuo grupės.
Birutė: Mes galvojame apie tai, kad turbūt reikės eiti pasikalbėti ir su darželio administracija. Pradžioje vaikai dar nekalbės, turbūt bus kiti iššūkiai, kai jie bando ribas. Bet apskritai tai esame apie tai galvoję. Kartais kai kuriuos dalykus pagalvojame, pašnekame ir nustumiame, nes yra dabar kažkokie kiti iššūkiai.
Jūratė: Ir mes nesame milijonierės. Jeigu jau matysime, kad visiškai blogai, tai reikės kažką galvoti. Bet iš esmės nesame verslininkės, neuždirbame milijonų, kad galėtume sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas galėtų augti kokiame nors burbule. Pasižvalgėme privačių darželių kainas…
Jau ir iš ankstesnių jūsų interviu žinau, kad Ela yra lauktas vaikas. Kaip apskritai jūsų šeimoje kilo mintis turėti vaiką?
Jūratė: Čia Birutės daugiau mintis buvo, tai tu ir pasakok.
Birutė: Ilgai ta mintis buvo brandinta. Ir santykių pradžioje šiek tiek apie tai esame kalbėję. Visų detalių tikrai nepasakosiu. Bet, kalbant apie pasirinkimą laiko prasme, tai, kaip žinia, moters kūnas tam nėra labai palankus, neturi begalės laiko apsvarstyti. Tiesiog tam tikru metu reikėjo apsispręsti, ar dabar jau tą darome, ar ne? Dėl to tai ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko aš pirma esu.
Jūratė: Birutė jau seniai apie tai kalbėdavo. Man iki galo nebuvo aišku, kiek jai tai yra svarbu. O kažkuriuo metu pasakė, kad jai tai yra labai labai svarbu. Tada tiesiog priimi atitinkamus sprendimus. Aš anksčiau labai nesvarsčiau apie vaikus. Kažkada, kai globojome vaikus, tai atrodė natūralu, kad, kai jie jau yra, tai jais rūpiniesi.
Birutė: Tai tiesiog buvo mūsų vaikai ir viskas.
Jūratė: Taip, man tas tikrai buvo svarbu. Daug laiko tam skirdavau, ir stengdavausi. Mes visus gydytojus apvažinėdavom, vaikai vitaminus nuolat gerdavo.
Birutė: Aha, Jūratė vykdydavo vitaminų priežiūrą (juokdamasi prisiminė – „Delfi“).
Jūratė: Kai jau yra, tai tikrai jais rūpinuosi. Bet pats planavimas atrodė sudėtingas, ir niekada to neįsivaizdavau.
Birutė: Daug kas, kalbant apie tos pačios lyties šeimas, mūsiškė ne išimtis, tiesiog atideda apskritai tas mintis. Dėl to, kad, visų pirma, tai yra tikrai sudėtingas procesas prieinamumo prasme. Tada tiesiog bandai galvoti apie kitus dalykus, ką gali kurti kartu.
Jūratė: Daug tos pačios lyties šeimų Lietuvoje vaikų klausimas gyvenimo projekcijoje, kai apie ją svarstai, nebūtinai automatiškai ateina. Tose šalyse, kur tai yra daugiau normalizuota, kur yra prieinamos paslaugos, vaikų yra daug daugiau. O Lietuvoje žmonės apie tai net nedrįsta galvoti, ir bijo, ir dėl visuomenės reakcijų, ir dėl to, kur vaikas augs.
Kai visuomenėje nuskambėjo žinia, kad Birutė laukiasi, ir, kad mes turėsime vaiką, ir, kai Ela gimė, buvo keletas žmonių, kurie parašė, ir pasakė: „ačiū, kad jūs tuo pasidalinote, nes mes irgi apie tai galvojome, bet nesijautėme užtikrintos. Reikėjo pavyzdžio, kad tas yra įmanoma“. Tas pavyzdys žmonėms suteikia kažkokio pasitikėjimo.
Birutė: Mes tikrai nesame pirmos. Yra daugiau tokių šeimų. Yra ir viešai pasidalinusių savo istorijomis. Bet žmonės sako, kad tas dalinimasis turi savo kainą. Mums taip pat. Dėl to gal ir taip sudėtinga buvo su mumis tam tikru atveju suderinti, nes esant vaikui jautiesi labiau pažeidžiama, ir labiausiai ne dėl savęs, o dėl vaiko. Kaskart pasidaliję galvojame, ar nepadarysime tuo žalos Elai ateityje? Ką galime pasakoti? Renki atsargiai tuos žodžius, bet tuo pačiu mes ir pakankamai nuoširdžios esame, ir tada norisi, kaip ir atvirai dalintis, o ne kurti kažkokį neegzistuojantį paveikslą. To nedarome, bet tuo pačiu galvoji, kad nepakenktum vaikui.
Žinome, kad heteroseksualiose porose vaikai atsiranda, tiesą sakant, visaip, ir tyčia, ir netyčia, ir natūraliai, ir su pagalba, ir kartais su labai stipriu medicinos įsikišimu. Kaip tas nutinka tos pačios lyties poroje?
Birutė: Labai įvairių modelių yra.
Jūratė: Yra žmonių, kurie naudojasi pagalbinio apvaisinimo procedūromis. Žinome ir viešą pavyzdį, kur homoseksualūs ar biseksualūs vyrai sutaria, tam tikra prasme išplėstinę šeimą sukuria su homoseksualiomis moterimis. Žinau atvejį, kai heteroseksualiuose santykiuose buvę žmonės išsiskyrė, ir buvo nuspręsta, kad vaikas lieka su tėčiu, tėtis po to susirado partnerį, ir jie su juo užaugino dukrą. Motina taip pat būdavo, bet ji nebuvo ta, su kuria gyveno vaikas. Modelių yra visokiausių: ir buvusios santuokos, ir buvę santykiai, ir pagalbinis apvaisinimas užsienio šalyse, ir kažkoks susitarimas tarpusavyje.
Birutė: Yra moterų, kurios taip pat kaip ir heteroseksualios moterys, kai kurios vienos nusprendžia susilaukti vaikų.
Ar turite kažkokį pasakojimą, kaip Elai pasakosite jos atsiradimo istoriją?
Jūratė: Mes dar nesugalvojome. Manau, kad tiesiog pasakysime, kad ji turi dvi mamas, ir, kad buvo žmogus, kuris norėjo pasidalinti savo lytinėmis ląstelėmis, ir padėti jai gimti.
Birutė: Esame tą kažkiek aptarę, dar tik nesugalvojome konkrečių žodžių. Bet šiaip tikrai neketiname slėpti. Dar, kai Elos net nebuvo užsimezgusios, jau buvome susiradę knygučių. Dar jų nesame nusipirkusios, bet ir knygučių pagalba, ir savais žodžiais pasakosime. Neketiname slėpti ir aiškinti kažko, ko nėra.
Visa tolesnė nėštumo priežiūra tikriausiai toliau vyko jau Lietuvoje? Ar čia yra tolerantiška medikų bendruomenė? Ar nebuvo problemų, kad tarkime abi galėtumėte dalyvauti vaisiaus echoskopijoje ar pan.?
Jūratė: Manau, kad su gydytojais Lietuvoje situacija yra nebloga. Nežinau, kokios yra jų nuostatos, bet daugelis jų yra profesionalūs. Buvo keli nejaukūs momentai. Problema yra, kad atėjus kaskart turi pasiaiškinti ir iškloti savo gyvenimo istoriją. Kai kuriais atvejais dar neturi santykio su tuo gydytoju, matai jį ar ją pirmą kartą gyvenime, ir atėjus visiškai svetimam žmogui turi iškloti gyvenimo istoriją, nes tai yra neįprasta, kitaip jie nesupras.
Daugelio reakcijos yra profesionalios. Kartais matai, kad žmogui galbūt kažkas galvoje verda, bet ne iki galo aišku, ar tai yra blogai ar gerai.
Birutė: Nebūtinai tai yra kažkas neigiamo, tiesiog gali būti nuostaba. Bet didžiąja dalimi tikrai labai profesionaliai elgėsi gydytojai. Kai kalbame apie profesionalumą, tai apskritai besilaukiančios moterys turbūt susiduria su medikais, kurie yra šiaip daugiau ar mažiau šilti, ir pačiose apžiūrose grubesni gali būti. Ir tokiais, kurie yra labiau orientuoti į pacientą ir kontakto mezgimą.
Jūratė: Bet bent jau mes, iš to elgesio, su kuriuo susidūrėme, nei vieno elgesio nepriskirčiau homofobijai. Labiau priskirčiau tai arba nežinojimui, arba, jeigu matai, kad gydytojas nelabai maloniai elgiasi, galbūt tai labiau yra manieros klausimas. Bet tikrai buvo šitame procese gydytojų, kuriems aš esu labai labai dėkinga, ir, kurie buvo palaikantys. Buvo gydytojų Lietuvoje, kuriems nekilo klausimų, kurie labai profesionaliai apžiūrėjo, bendraudavo, žiūrėdavo man į akis, neapsimesdavo, kad manęs nėra.
Tikrai esame girdėję įvairiausių gimdymo ir bendravimo su personalu tuo metu patirčių. Tai tikriausiai yra toks universalus klausimas, nepriklausomai nuo lytinės orientacijos. Ar jums šis procesas buvo sklandus?
Birutė: Didžioji dalis tikrai taip. Mes užtrukome gana ilgai, nuo paguldymo beveik dvi paras, kol Ela gimė. Man tai didžiausias džiaugsmas, kad Jūratė galėjo būti kartu. Buvo bandymų įkalbėti Jūratę, kad važiuotų namo, bet labiau iš tos perspektyvos, kad „vis tiek čia niekas dar nevyksta, tai Jūs važiuokite, išsimiegokite“. Jūratė sėdi ant kėdutės šalia mano lovos užsispyrus, ir sako: „aš tikrai niekur nevažiuosiu, ir manęs neįtikinsite, aš būsiu šalia“.
Jūratė: Aš galvojau: „ta prasme, man vaikas gims, aš važiuosiu? Nejuokaukit!“. Aš mečiau gydytojui kortą, sakiau: „aš esu iš Žemaitijos, esu labai užsispyrusi, manęs neperkalbėsite“. Gydytojas sako: „žinai, aš irgi esu iš Žemaitijos“.
Birutė: Buvo ir juokingų momentų. Didžiąja dalimi sklandu. Buvo dalykų, kur nesupratau, kodėl jų reikėjo, bet čia yra labiau universalu. Tarkime, man nėra suvokiama, kodėl kai kurių apžiūrų metu būtinai reikėjo Jūratę išprašyti iš kabineto? Mano nuomone, tas priklauso nuo žmonių santykio, ir, kaip jie jaučiasi, bet aš, pavyzdžiui, būčiau kaip tik jautusis daug labiau atsipalaidavusi tų apžiūrų metu, jeigu Jūratė man būtų galėjusi tuo metu laikyti už rankos. Kai kurių dalykų nesuprantu, ir turbūt nesuprasiu. Turbūt turėtų bendrai keistis požiūris į gimdančią moterį, ir jos galėjimą priimti sprendimus dėl savo kūno. Aš nekalbu apie ekstrinius atvejus, kur reikalingas skubus medicininis sprendimas, kur nėra laiko, kada pasitarti, informuoti.
Bet esu be galo dėkinga akušerėms. Akušerės buvo nuostabios. Tikrai. Atsimenu, vienu metu man sakė, kad nieko daugiau negerčiau, bet atėjo ir sakė Jūratei: „aš verdu vandenį, gal norite kavos?“. Toks žmogiškas kontaktas išlieka atmintyje.
Jūratė: Kadangi galiausiai gimdymas baigėsi cezariu, aš negalėjau dalyvauti gimdyme, kas yra suprantama. Bet iš karto po to galėjau susipažinti su Ela. Buvo labai smagu, nes ji verkė, o aš atėjau, pasisveikinau, pradėjau ją kalbinti, ir ji iš karto nurimo. Nežinau, gal girdėjo, kai buvo pilve, balsą, kai mes kalbėdavome, ir atpažino. Noriu galvoti, kad taip buvo, bet nežinau, ar tikrai taip buvo.
Birutė: Kadangi Ela gimė anksčiau, tai labai jaudinomės, kad tik išgirstume pirmą verkimą. Čia yra bendra patirtis, kai vaikai gimsta anksčiau. Ir, kai jau susitikome visos trys, Jūratė klausė: „ar tu ten visus viduje informavai ir išaiškinai, kas čia mes tokios esame? Kad esame tikrai šeima, ir, kad čia yra kita mama“. Sakiau, kad „nieko iš viso nesakiau“.
Jūratė: Kai iš operacinės išėjo viena akušerė, tai pasakė: „ar Jūs esate kita mama?“. Vadinasi, gydytojai persiskaitė leidimus, kam teikti informaciją, ir kreipėsi atitinkamai. Tada jautiesi išgirstas ir kaip žmogus (graudinosi pašnekovė – „Delfi“). Tokios patirtys išliks visam gyvenimui. Tikrai visada atsiminsiu, kai išgirdau Elą verkiant, iškart pasidarė ramiau. Tada išėjo ir pasakė: „tuoj galėsite apžiūrėti savo vaiką“. Man tai buvo svarbu.
Ir šiaip (jau su šypsena prisiminė – „Delfi“) aš sauskelnes iki Elos esu keitusi vieną kartą gyvenime. Mums su broliu buvo palikta mūsų krikšto dukters priežiūra. Man buvo gal penkiolika ar šešiolika, broliui gal šiek tiek daugiau, ir mes keitėme sauskelnes, ir tas vaikas paslydo vonioje, ir krito aukštielninka. Ten viskas gerai baigėsi, bet tai iki tol buvo mano vienintelė sauskelnių keitimo patirtis.
Kai gimė vaikas, ir mane pakvietė pažiūrėti, akušerė viską tvarkė, dėjo sauskelnes, ir man tada įsijungė smegenyse: „dabar, Jūrate, stebėk labai labai atidžiai“. Paskui, kai Birutė gulėjo po cezario, iš to, ką ten pamačiau, viskas staigiai smegenyse susidėliojo, ir buvo labai aišku, kaip ją pakelti, kaip pakeisti sauskelnes, kaip nuvalyti, aprengti.
Birutė: Po operacijos buvau šiek tiek apspangusi, ir atsimenu, kaip pusiau miegodama kažką tai girdžiu, tai negirdžiu. Ir atsimenu, kad atsimerkiu, ir matau: „kaip ji viską lengvai daro“. Pagalvojau, kad „ačiū Dievui, kad guliu, ir ne man visa tai reikia daryti, nes nežinau kaip“. O ji dar tokia maža. Esu nemažai sauskelnių keitusi pusseserių vaikams, dukterėčiai, bet atrodė, kad viskas užmiršta.
Po to, kai vaikas jau gimė, ar kas nors iš medicinos personalo pasidomėjo, kaip jaučiatės emociškai?
Jūratė: Pasidomėjo. Mums šitos pagalbos nereikėjo, bet manau, kad šita sistema nėra gerai išvystyta Lietuvoje. Buvo paklausimas. Buvo iš poliklinikos atvykusi slaugytoja, bet ten buvo labai greitas apsilankymas. Akivaizdu, kad žmogus turi labai daug darbo, perkrauta. Manau, kad, jeigu yra šeimoje sunku, valstybės pagalbos tikrai gali pritrūkti.
Birutė: Profesiškai gaudžiau signalus, ar kas nors paklaus, ir, ar duos informaciją, nes man tas rūpi ir įdomu. Buvo lankstinukas išleidžiant iš ligoninės. Bet, tiesą pasakius, visko tuo metu yra tiek daug, kad, jeigu nebūčiau specifiškai tam dėmesio skyrusi, tai būčiau nepastebėjusi to lankstinuko. Kai kurią dalį informacijos, ką gydytojai aiškino, atsimename tik per miglą. Visko buvo daug, abi buvome susikoncentravusios į vaiką.
Tai pirmosiomis savaitėmis buvo atvykusi slaugytoja, kuri dar kartą paskambino, pasiteiravo, kaip laikomės. Bet kalbantis su draugais, tarkime Belgijoje yra numatytas vizitų skaičius, kuris yra privalomas, ir, kur aplanko visas be išimties šeimas. Tau ten papasakoja, kaip rūpintis vaiku, nes bet kam kyla milijonas klausimų. Yra „Google“, kažkas galbūt turi savo palaikymo ratą, bet gal kažkas jo ir visai neturi.
Jie pasakojo ir dalinosi, kad tarkime, jei vaikui yra vadinamasis kolinis sindromas, atėjęs žmogus pasako, kaip susitvarkyti, kad nepapurtytum vaiko. To nebuvo Lietuvoje, o labai reikėtų. Daugybei žmonių iškyla situacijos, kad, beviltiškai verkiant vaikui, žmogui gali kilti noras papurtyti. Jiems paaiškino, kad, jeigu toks noras iškiltų, jei abu esate pervargę, geriau paguldykite vaiką į lovytę, ir išeikite, apeikite ratą aplink rajoną.
Mums tokių situacijų nebuvo, nes Ela pakankamai ramus vaikas.
Jūratė: Taip, bet sistema tikrai labai skylėta. Ypač, jeigu yra vienišos mamos, kurios neturi palaikymo sistemos, tai to palaikymo tikrai gali pritrūkti.
Birutė: O tuo labiau, kad yra daug nerealistiškų lūkesčių, ypač mamoms, bet ir apskritai tėvams, kokie jie turi būti, ir, ką turi padaryti, kad vaiku pasirūpintų tinkamai. Net, jei esi pasitikinti savimi, ypatingai jautriais pirmais vaiko gyvenimo mėnesiais iškyla daug klausimų: ar viską gerai darau? Ar pakankamai bendraujame?
Homoseksualus žmogus gi nebūtinai yra netikintis. Ar jums aktualus krikšto klausimas?
Jūratė: Mes svarstėme, kad paliksime jai pačiai nuspręsti, kad tai būtų jos pasirinkimas. Priklausomai nuo to, koks santykis su Bažnyčia susiformuos, jei matys poreikį, ir norės krikštytis, būtinai tą įgyvendinsime.
O kalbant apie teisinių klausimų sprendimą, jeigu būtų priimtas tas įstrigęs Partnerystės įstatymas, ar spręstųsi tie praktiniai klausimai, apie kuriuos kalbėjome?
Jūratė: Ne, niekas nesispręstų. Vaiko teisių apsaugos ir užtikrinimo klausimais jis yra kiauras kaip rėtis. Šitas įstatymas apie tai nekalba. Nekalbu apie įsivaikinimą, kalbu apie tokius atvejus, kai, pavyzdžiui, vaikai yra iš ankstesnės santuokos, neturi tėčio arba mamos.
Mūsų atveju tas įstatymas yra nulinis. Jis padėtų mums užtikrinti paveldėjimo, ligos, susižinojimo klausimus. Bet, jeigu jį ir priimtų, tai, kaip ir dabar važiuoju į Santariškes su vaiku, nežinodama, ar mane priims, taip ir toliau būtų.
Birutė: Jis neliečia absoliučiai nieko tos pačios lyties asmenų vaikų klausimu. Skirtingos lyties asmenų partnerystėje santykius su vaikais dalinai sprendžia Civilinis kodeksas.
Jūratė: Čia yra didžioji problema, nes iš tikrųjų, kai politikai pasididžiuodami sako, kad Civilinės sąjungos įstatymas niekaip nelies vaikų, tai aš tai matau kaip didžiulį nusivylimą.
Birutė: Nes jis liečia juos, bet liečia niekaip neužtikrindamas jiems jokios apsaugos.
Jūratė: Būtent, ir tai yra joks jų laimėjimas. Tai yra didžiulis pralaimėjimas, kuriuo jie didžiuojasi. Jie palieka Elą, visus kitus vaikus, kurie auga tos pačios lyties šeimose, antrarūšiais Lietuvos piliečiais ir be apsaugos.
Tarkime, jei kažkas man atsitiktų gyvenime, ir sugalvočiau, kad metu šeimą, vaiką, išvažiuoju gyventi į Dubajų ar Niujorką. Tai taip gaunasi, kad aš nieko Elai neskolinga, neturiu jai mokėti alimentų, neturiu ją rūpintis. Esu niekas, galiu susikrauti daiktus ir išvažiuoti.
Aš to nepadarysiu, bet tokios situacijos atsitinka. Atsitinka situacijų, kai tos pačios lyties šeimos, kaip ir heteroseksualios šeimos, skiriasi. Atsitinka situacijų, kai yra ginčas dėl vaiko priežiūros, kai vaikas yra užmezgęs artimą santykį. Ir yra problema, nes valstybė niekaip nesikiša, ir niekaip nepastovi už to vaiko teises. Čia yra ne laimėjimas, čia yra didelė gėda ir problema.
Galbūt valstybė nori įsivaizduoti, kad tokių vaikų nėra…
Birutė: Ir tai, bet tuo pačiu yra bandymas labai aiškiai nusiųsti žinią, kad „visų pirma jūs šiaip ne šeima esate, ir nepamirškite to“.
Jūratė: Dar pridėsiu, kad ne mums tą žinią bando siųsti. Aš esu suaugusi, man jau vienodai, ką šneka politikai iš tribūnos. Bet iš esmės jie kartoja vaikui, kad „tu augi ne šeimoje“, „tavo šeima nėra šeima“. Ta žinutė, kai ji augs, vis kartosis. Čia yra didžioji problema. Kai girdės, kad politikai, visuomenės veikėjai taip šneka, kiti vaikai gi irgi tą perima…
Birutė: Ką sako ir kitos tos pačios lyties šeimos, ypač turinčios vaikų, daug kas nekartą yra pasvarstę apie emigraciją. Aš kurį laiką apie tai nesvarsčiau. Bet per prezidento debatus, girdint kai kurias frazes, sėdėjome, ir taip kirto. Mes turime pakankamai stiprų žmonių palaikymo ratą, ir pačios esame odą užsiauginusios, į kai ką bandai nereaguoti. Bet vienu metu tiesiog dėl vaiko kilo tokia mintis: ar nereikės mums išvažiuoti iš čia, norint užtikrinti jai saugesnį gyvenimą? Neatmetame tokios galimybės, kad gali tekti taip padaryti. Buvo toks pasvarstymas, ar, artėjant jos sąmoningesniam laikui, nereikės to padaryti.
Jūratė: Nes politikams čia yra taškų pasirinkimas, ir jie kitą dieną apie tai pamiršta. Bet jie negalvoja apie tai, kad tai realiai turi neigiamą įtaką kitų žmonių gyvenimams. Jie negalvoja, kad jie yra atsakingi už tai, kad visi šitoje valstybėje turėtų savo vietą, ir normaliai jaustųsi. Kažką išvadini UAB’ais, o ne šeimomis, ir viskas tvarkoje, jokių problemų. Susikrauni politinį kapitalą, susimobilizuoji žmones, kad „o, čia ne šeima“, „balsuokim už tuos, kuriems tai ne šeima“.
Birutė: Jiems tai gyvenime tikrai niekas nesikeičia. Gal prisideda keli laimėti balsai, bet kažkam gyvenimą tai keičia iš esmės.
Nepaisant to, kad įkyriai jūsų prašiau, kad atsivertumėte, bet, ar jūs pačios sau turite kažkokią misiją tokia atvira širdimi eiti į žmones? Pačios sakėte, kad tai turi kainą. Ar norėtumėte, kad kažkokia žinutė pasiektų skaitysiančius?
Birutė: Aišku, kad tai yra sąmoningas ir daugiau protu apsvarstytas sprendimas tą daryti. Jis yra dėl to, kad norisi normalizuoti tos pačios lyties šeimose gimstančių arba augančių, arba kažkokiu kitu būdu susilaukiamų vaikų buvimą. Ir norisi jų priėmimo visuomenėje.
Jūratė: Aš tai galvoju apie Elą. Iš vienos pusės galvoji, kaip kažko per daug neprikalbėti. Bet tuo pačiu galvoju, kad jau šitoje visuomenėje reikės gyventi. Jeigu niekas apie tai nekalbės, tai ji nesikeis savaime. Viliuosi, kad kažkas perskaitys šitą interviu ir pagalvos, kad „gal iš tikrųjų dėl to, kad šita šeima egzistuoja, nieko mano šeimai neatsitiks“. Ir tos sąsajos LGBT ir vaikai, kur daliai žmonių tiesiog nuneša smegenis, gal tiesiog ramiau pažiūrės į tai.
Birutė: Mes dažnai juokaujame, kad iš esmės kalbant apie vaiko buvimą, meilę, viskas yra labai panašu visose šeimose. Iššūkiai gali būti ir panašūs, ir skirtingi. Bet labai daug kas yra bendro apie tai, ką mes pasakojame apie ėjimą į darbą, pasiilgimą, viduje atrastą meilę, kurios negalvojai, kad turi, stebėjimą viena kitos, ką dažnai darome. Su susižavėjimu stebiu Jūratę, kaip ji su Ela elgiasi. Ji mane stebi, ir pasako. Visi dalykai iš esmės yra labai panašūs, ką patiria ir kitos šeimos. Tiesiog man būtų sunku suvokti, kaip tas gali kažkam trukdyti ir kenkti.
Šaltinis: delfi.lt
