Technologijos randa vietą ne tik mūsų kasdienybėje, bet ir mirusiųjų pasaulyje. Lietuvoje vis labiau populiarėja kitoks atminimo būdas – ant paminklų uždėti QR kodai. Tokį nuskaičius, galima sužinoti ne tik žmogaus mirties datą, bet ir apie jo asmeninį gyvenimą.
Kaip matyti tokių QR kodų reklamose, vienu mygtuko paspaudimo galima sužinoti apie visą mirusiojo gyvenimą. Nuskaičius kodą, atsiveria nuotraukos, informaciją apie asmenį, jo artimuosius, pasiekimus.
Dažniausiai toks QR kodas veikia su bet kuriuo telefonu, tam nereikia papildomų programėlių.
Interneto erdvėje – nors ir visas žmogaus gyvenimas
Idėja žmogaus gyvenimą sudėti į vieną vietą kilo kapinių registro „Cemety“ vadovui, kuris skaitmenizavo kapinių duomenis, sako „Cemety“ rinkodaros vadovė Karolina Nečiūnė.
„Kartais tu matai senesnius paminklus ar užrašus ant jų. Tai gali būti kokia nors skaudesnė istorija apie žmogaus gyvenimą ar išsakyta mintis.
Pasidarė įdomu, kas slypi už paminklų ir vardų bei pavardžių. Taip kilo mintis, kad galėtų būti QR ženklinimas, kur artimas žmogus galėtų įkelti jau mirusio žmogaus istoriją“, – pasakoja K. Nečiūnė.
Nuskaičius QR kodą, jis atves į „Cemety“ interneto svetainę, kur bus specialus polapis, skirtas mirusiam žmogui. Čia jo artimieji gali dalintis norima informacija: kelti nuotraukas, vaizdo įrašus, dalintis pasakojimais arba tiesiog surašyti visų mirusių artimųjų pavardes vietoje kalimo ant akmens.
„Turime vieną klientą, kurio pagrindinė QR ženkliuko mintis buvo tokia: kadangi vienoje kapavietėje yra palaidotas ne vienas, o berods 5–6 velionys, o jis ant paminklo nenori kalti visų vardų ir pavardžių, kad nebūtų didžiuliai sąrašai, jo pasirinkimas buvo QR ženkliukas“, – sako K. Nečiūnė.
Kainos – nuo 19 iki 99 eurų
Užklijuojamas QR kodas su siuntimu kainuoja 59 eurus. Jeigu norite, kad kodą užklijuotų darbuotojai, teks pakloti 99 eurus.
Įsmeigiamas QR kodas su siuntimu kainuos 19 eurų. Tokį kodą galima įsmeigti ir į gėlių vazoną.
Anot K. Nečiūnės, susidomėjimas – didžiulis, ir vis auga. Nors iš pradžių lietuviai kreivai žiūrėjo į kapų „fotografavimą“, pasak pašnekovės, ilgainiui daugelis suprato skaitmeninio atminimo naudą.
Tiesa, QR kodus renkasi ne tik jauni žmonės, sako K. Nečiūnė. Vyresnieji dažnai pagalvoja apie tai, kad mirus jiems, nebebus žmonių, kurie jaunosioms kartoms papasakos apie šeimos istoriją.
Vis dėlto ši naujovė aktuali labai konkrečiai grupei žmonių.
„Žinoma, tai žmonės, kurie nebijo naujovių, nebijo modernizavimo ir skaitmenizacijos“, – sako ji.
Kibenertinio saugumo specialistai perspėja, kad bendrai QR kodai yra pavojingi tuo, jog bet kas gali užklijuoti ant viršaus neteisingą kodą, kuris į žmogaus mobilųjį įrenginį įdiegs kenkėjišką programėlę, pavogs duomenis ar kitaip pakenks.
Paklausus, kaip užtikrinama, kad jautriomis žmonių istorijomis nepasinaudos sukčiai, K. Nečiūnė sako, kad tokių atvejų dar nėra pasitaikę. O jeigu taip nutiktų, bendrovė kreiptųsi į informacinių technologijų (IT) specialistus.
„Kartais sulaukiame klausimų iš klientų, ką daryti, jeigu kažkas [QR kodą] nulups, nuklijuos. Mes juokaujame, kad jeigu sukčiai nuneš jį priduoti į metalo laužą, jį priėmęs asmuo nuskenuos ir pamatys, kad tai priklauso kapavietei“, – komentuoja K. Nečiūnė.
Tačiau nutekinus mirusių artimųjų duomenis, institucijos nepadės. Mat Mirusių asmenų asmens duomenų tvarkymui netaikomas nei Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), nei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas.
Laidojimo namų vadovas atskleidė, ko po laidotuvių labiausiai gailisi artimieji
Šiandien žmonės dažnai skuba ne tik gyventi, bet ir atsisveikinti, pastebi Klaipėdos laidojimo namų „Amžiaus vartai“ vadovas Vladimiras Volovnikas. Pasak jo, po laidotuvių artimieji dažniausiai gailisi ne priimtų sprendimų – labiausiai skauda, kad atsisveikinimui jie skyrė per mažai laiko.
„Vis rečiau išlaikoma trijų parų atsisveikinimo tradicija, nors šis laikas buvo sugalvotas ne be reikalo. Jis labai svarbus ne tik mirusiojo pagerbimui, bet ir patiems artimiesiems – tam, kad jie galėtų priimti netektį“, – pranešime spaudai cituojamas jis.
Prisimindamas veiklos pradžią, V. Volovnikas pasakoja, kad prieš tris dešimtmečius laidotuvių organizavimas Lietuvoje atrodė visiškai kitaip.
„Kai pradėjome šią veiklą, Klaipėdoje dar nebuvo privačių laidojimo paslaugas teikiančių įmonių. Artimieji laidotuves dažniausiai organizuodavo savo jėgomis“, – prisimena jis.
Tuo metu trūko ne tik paslaugų, bet ir atsisveikinimo erdvių, todėl velioniai dažnai būdavo šarvojami namuose, darbovietėse ar net teatruose. Gerokai kuklesnis buvo ir laidojimo reikmenų pasirinkimas – nuo aprangos iki karstų.
Per tris dešimtmečius, pašnekovo teigimu, pasikeitė ne tik laidojimo kultūra, bet ir žmonių požiūris į netektį.
„Šiandien artimieji dažnai skuba kuo greičiau suorganizuoti laidotuves ir užbaigti visus rūpesčius. Tačiau užslopintas gedulas anksčiau ar vėliau vis tiek prasiveržia – kartais net po dvidešimties metų“, – sako jis.
Išmoko branginti kiekvieną dieną
V. Volovnikas atvirai pripažįsta, kad dirbti ten, kur kasdien susiduriama su žmonių netektimi ir skausmu, gali ne kiekvienas. Vis dėlto, anot jo, būtent šis darbas išmokė labiau vertinti laiką su artimaisiais ir džiaugtis kiekviena akimirka.
Laidojimo namų vadovas sako, kad vienas didžiausių mitų apie šį darbą – įsitikinimas, jog visa veikla orientuota tik į finansinę naudą. Žmonės dažnai nemato, kiek atsakomybės, pasirengimo ir žmogiško jautrumo reikalauja pagalba netektį išgyvenančioms šeimoms.
„Manau, svarbiausia šiame darbe išlaikyti nuoširdų norą padėti žmonėms. Būtent žmogiškumas, empatija ir pagarba žmogui leidžia neprarasti jautrumo net ir kasdien susiduriant su netektimi, skausmu ir labai pažeidžiamais žmonėmis“, – atvirai pripažįsta vyras.
Paklaustas, ką per 30 metų suprato apie atsisveikinimą su žmogumi, jis atsako paprastai:
„Svarbiausia, skirtas laikas žmogui, pagarba jo gyvenimui ir nuoširdus artimųjų buvimas kartu paskutinėje kelionėje. Atsisveikinant patariu neskubėti. To laiko sugrąžinti nebebus įmanoma“, – sako Klaipėdos laidojimo namų „Amžiaus vartai“ vadovas V. Volovnikas.
Šaltinis: TV3.LT
