Įsteigimo išvakarėse jie skelbė, kad kolegija sieks „tinkamai įvertinti ir įteisinti sukilimą kaip reikšmingą istorinį įvykį, kuris turėjo lemiamą įtaką vėlesnėms Lietuvos nepriklausomybės kovoms“.
Šiai kolegijai priklausys buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, konservatoriai Arvydas Sekmokas, Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas ir Valdas Rakutis.
Birželio sukilimas Lietuvoje nėra iškilmingai minimas, jo vietos istorinėje atmintyje tebeieškoma, nes nei visuomenė, nei istorikai nesutaria, kur reikėtų brėžti liniją, vertinant jo vadus ir dalyvius.
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas socialdemokratas Darius Jakavičius BNS sakė, kad idėja suteikti daugiau reikšmės sukilimui gali sukelti daug neigiamos reakcijos, ypač iš žydų bendruomenės.
Šis sukilimas buvo ginkluotas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamas bandymas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, prasidėjęs 1941 metų birželio 22 dieną, nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, tikintis, kad nacistinė Vokietija padės atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Sukilimo metu paskelbta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, o Laikinoji vyriausybė siekė atkurti nepriklausomybę, tačiau tikslas liko neįgyvendintas nacių Vokietijai įvedus okupacinį režimą. Sukilimas buvo stichiškas, kas lėmė sumaištį, plėšimo atvejus.
Netrukus po sukilimo pradžios Kaune „Lietūkio“ garažų teritorijoje viešai nukankinta ir nužudyta daugiau nei 50 Lietuvos žydų, prieš tai kelias dienas Kaune buvo vykdomi žydų pogromai.
Viena ryškiausių Birželio sukilimą organizavusio LAF figūrų yra Kazys Škirpa, kurio asmenybę istorikai ir visuomenė vertina nevienareikšmiškai.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTS) išvadoje nurodoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo „Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui“, kita vertus, 1940–1941 metais K. Škirpos veikloje „būta ir antisemitizmo apraiškų“.
Pasak centro, K. Škirpos vadovaujamas LAF antisemitizmą buvo iškėlęs į politinį lygmenį, o „tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. LAF siūlė žydus išvaryti iš Lietuvos, nors apie nacių planus vykdyti Holokautą, Genocido centro teigimu, nežinojo.
