Sovietų Sąjungoje privačios nuosavybės sąvoka neegzistavo, bent jau teisiniu požiūriu. Tai patvirtina ir gerai žinomas sovietmečio posakis: „Jei viskas yra valstybės, tai viskas yra mūsų.“ O jei viskas yra bendra nuosavybė, kodėl gi nepasidalinus ja su tais, kuriems jos reikia?
Ir „šiek tiek“ pasiimti sau ilgapirščiai ne tik kad nesigėdijo, bet ir nelaikė tai nusikaltimu. Gyrėsi savo miklumu, įžūlumu ir gudrumu. O tuos, kurie nevogė, iš principo buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.
Smulkių vagišių priviso kaip tarakonų
Vakarų komunistų delegacija lankėsi sovietiniame ūkyje. Pamatė prie gazuoto gėrimo automato prirakintą stiklinę. „Ar komunistinio darbo ūkyje yra vagių?“ – nustebę paklausė svečiai. „Tai ne dėl vagių. Tai prieš žmogaus išnaudojimą, kad jis gertų pats ir nenuneštų kitiems“, – paaiškino ūkio vadovas.
Po nacionalizacijos, kolektyvizacijos ir privačios nuosavybės uždraudimo visas Sovietų Sąjungos turtas priklausė valstybei ir komunistų partijai. Paprastam žmogui liko tik „grandinės“, kuriomis aprūpino SSRS įkūrėjas draugas Leninas.c
SSRS
FOTO: Shutterstock
Būtent vargšas, beturtis proletaras, vadovaudamasis didžiojo Lenino mokymu, turėjo teisingai numatyti žmonijos istorinį kelią. Tuo tarpu inteligentija, anot proletariato vado, buvo buržuazinė atgyvena, apgailėtinas ir supuvęs sluoksnis, net ne klasė.
Todėl visi sovietiniai žmonės tapo proletariato klase, neturinčia ko prarasti, nes nieko ir neturėjo. Dalis buržuazijos buvo sušaudyta, kita dalis – ištremta į lagerius, kad netrukdytų proletarų „klestėjimui ir gerovei“.
Proletarai buvo auklėjami „viskas yra žmonių, viskas yra mano“ dvasia. Jie tuo tikėjo ir… vogė visų žmonių turtą.
Visi žino, kad vogti negalima, bet sovietmečiu smulkios vagystės buvo plačiai paplitusios kasdieniame gyvenime. Tačiau pinigų, auksinių papuošalų ir kitų vertingų daiktų vagis visuomenė laikė nusikaltėliais ir juos smerkė.
Bet išsinešti vinių iš darbo, neįdėti reikiamų ingredientų į patiekalą valgykloje ar nusipilti degalų sau iš tarnybinio automobilio – tokios aferos net nebuvo laikomos nusikaltimais. Bandę praturtėti valstybės sąskaita, net negalvojo darantys nusikaltimą.
Žodis „nešikai“ (rusų kalba „nesuni“) – tai vagišiaus, tempusio iš darbo namo viską, ką tik galėdavo panešti, apibūdinimas. Žinoma, „nešikas“ nebuvo giriamas už savo darbelius ir neretai jo karikatūra atsidurdavo satyrinio leidinio puslapiuose (tais laikais Lietuvoje buvo populiari „Šluota“). Valdant Brežnevui, smulkių vagišių priviso kaip tarakonų, todėl su jais kovojo ne tik piešdami karikatūras – juos gėdino ir partijos susirinkimuose. Bet tuo viskas ir baigdavosi.
Ir ką jam buvo galima daugiau padaryti, jei dažnas sovietų pilietis kažką nešė – pradedant įrankiais, cementu, plytomis, baldais, atsarginėmis dalimis, baigiant vaistais, higienos priemonėmis, maistu, popieriumi, rašikliais, liniuotėmis, trintukais. Nugvelbti daiktai buvo laikomi ne tik namuose, bet ir garažuose, vasarnamiuose. Jei tai būdavo smulkūs daiktai, išsinešdavo pro saugomus vartus, pasikišę po skvernais. O tie, kurie vogė didesnių gabaritų, permesdavo juos per gamyklos ar fabriko tvorą. Tačiau tam reikėjo bendrininkų.
Statybininkai vogė statybines medžiagas, įrankius ir darbo drabužius – jie tiesiog juos pasiimdavo ir išsiveždavo. Iš netoliese esančios statybvietės buvo galima iš statybininkų nusipirkti porą kubinių metrų betono ir kelias plytas už kelias dešimtis rublių. Plytos buvo nurašomos kaip duženos, atliekos. Skiedinys net nebuvo skaičiuojamas. Jis nuolat „sukietėdavo nenaudojamas“.
Gazuoto gėrimo pardavėjas, pasistatęs vasarnamį, kviečiamas į partijos komitetą pasiaiškinti. „Jei valstybė stato elektrines, naudodama paprastą vandenį, tai kodėl aš negaliu pasistatyti vasarnamį, naudodamas gazuotą vandenį?“ – teisinosi jis.
Todėl ne šiaip sau sovietmečiu sklandė posakis: „Kam eiti dirbti, jei nieko negali pavogti?“
SSRS
FOTO: Shutterstock
Pieninių, mėsos perdirbimo įmonių, konditerijos fabrikų ir pramonės įmonių vadovai samdė sargus, kurie dažniausiai buvo vyresnio amžiaus, pensininkai, net neįgalieji. „Nešikai“ dažnai juos papirkdavo: du rubliai į sargo kišenę – ir kelias laisvas.
Buvo vagiama tiesiog darbo vietoje, neatsitraukiant nuo gamybos. Dažnai vogdavo daiktus net ne sau, o tam, kad juos perparduotų pažįstamiems arba išmainydavo į ką nors kita – reikalingus daiktus ar paslaugas.
Be leidimo iš viršaus nebuvo įmanoma išsinešti
Kaimynas pasakojo, kad tais laikais jo žmona dirbo bibliotekoje. Ir vienintelis daiktas, į kurį ji galėjo pretenduoti – tai nurašytos knygos. Tačiau biblioteka turėjo įgyvendinti makulatūros surinkimo planą. Moteris vis dėlto priglaudė nurašytas knygas savo namuose, bet mainais pristatė bibliotekai perskaitytus laikraščius ir žurnalus, kuriuos užsiprenumeruodavo.
Kitos kaimynės duktė baigė vidurinę mokyklą ir įsidarbino audėja kilimų fabrike. Po kiekvienos pamainos ši energinga, kupina jėgų mergina persikreipusi tempdavo namo sunkų lagaminą, prikimštą raštuotų vilnonių lovatiesių ir įvairių spalvų kilimėlių. Suprantama, kad tokio lagamino per kontrolės punktą be leidimo iš viršaus nebuvo įmanoma išsinešti.
Tais laikais didelė, graži austa vilnonė antklodė kainavo 40 rublių, o panaši medvilninė – 30. Kilimėliai kainavo 15–20 rublių. Viename lagamine suguldavo prekių už kone 200 rublių.
Mergina gyrėsi tėvams, kad už kiekvieną išneštą lagaminą turėdavo duoti tam tikrą sumą cecho meistrui, kuris, kažkiek pasilikęs sau, perduodavo savo viršininkams.
Kaimynas klausia kaimyno:
– Ar girdėjai – Luisas Corvalanas buvo pasiųstas į kalėjimą!
– Ką tu sakai?! O kokioje parduotuvėje jis dirbo?
Sovietų piliečiai tempė viską iš darbo: statybininkai – statybines medžiagas, metalo apdirbėjai – techninę įrangą ir metalą, mėsos perdirbimo fabriko darbuotojai – mėsą ir dešras, o krovėjai – ką pakrovė ar iškrovė.
„Baigęs mokyklą su draugu ne visą darbo dieną įsidarbinome krovikais maisto prekių sandėlyje. Buvome jauni, nepatyrę, dori, sąžiningi, todėl nevogėme. Tačiau dirbantys visą darbo dieną krovikai niekada neišvykdavo tuščiomis rankomis. Savo akimis mačiau, kaip iš pypkės ėjo šis procesas, kai buvome pakviesti prisijungti prie komandos – reikėjo daugiau žmonių, padedančių iškrauti rūkytus sūrius.
Parduotuvėse tokio sūrio nebuvau matęs 10 metų. Tai buvo 1984 metų liepa. Iškrovę prekes, visi, įskaitant mane ir mano draugą, papildomai prie uždirbtų pinigų gavome sūrio po pusę ritulio – apie 3,5 kg. Džiaugėmės kaip maži vaikai, bet net nešovė mintis į galvą, kad tai buvo tikrų tikriausia vagystė!“ – dalijosi prisiminimais jau brandaus amžiaus sulaukęs vyras.
Sovietų sąjungos tipinio būsto vaizdas
FOTO: Shutterstock
Prie maisto prekių sandėlio kabo skelbimas: „Ieškomas sandėlininkas“. Ateina rusas. Darbdavys paaiškina jo pareigas: sandėliuoti mėsą, cukrų, sviestą ir kitus maisto produktus. Ir pasako, kad atlyginimas – 80 rublių. „Tik kvailys gali dirbti už tokią algą. Ir dar su finansine atsakomybe!“. Ateina gruzinas įsidarbinti. Jam taip pat paaiškina, ką jis turės daryti, ir pasako, kad atlyginimas yra 80 rublių. „Ką-ą-ą? Ir dar atlyginimą mokate…“ – nustebęs sušuko gruzinas.
Jaunystės laikų simpatijos motina dirbo mėsos perdirbimo kombinate. Anot jo motinos pasakojimų, kartą per savaitę darbininkams už savikainą būdavo parduodama du su puse kilogramo mėsos ir rūkytos dešros lazdelė. Bet kur tau – mažai, reikia nugvelbti. Maltą mėsą sudėdavo ant celofano maždaug 2–3 centimetrų storio sluoksniu, kruopščiai suvyniodavo ir užsikišdavo į liemenėlę. Tikriausiai nemalonu buvo jausti šaltos mėsos gabalą prie krūtinės, bet ko nepadarysi dėl sotaus kąsnio. Svarbiausia, už dyką.
Didesni pjaustytos mėsos gabalai buvo pritvirtinami prie šlaunų, paslepiant juos po plačiomis kelnėmis ir sijonais. Dešrelėmis apsivyniodavo juosmenis. Pasakojo, kad vienu metu galėjo išsinešti iki 6–8 kilogramų mėsos gaminių. Kur dėdavo tiek daug? Ogi parduodavo kaimynams, pažįstamiems.
Kiekvienas sovietų pilietis troško tokių batų
Parduotuvėse pirkėjai taip pat dažnai būdavo apgaudinėjami. Didžiulio deficito laikais paprasčiausias būdas pasipelnyti – „iš po prekystalio“. Suprantama, už didesnę kainą nei nurodyta etiketėje. Ir abi pusės likdavo patenkintos: pirkėjas, gavęs trokštamą prekę ir pardavėjas, uždirbęs iš pirkėjo. Net jei ir būtų atliktas patikrinimas, neįmanoma buvo įrodyti, kad pardavėjas iš to pasipelnijo, nes pirkėjas sumokėjo kasoje tiek, kiek priklauso. Be to, ir patys tikrintojai nespjaudavo į galimybę gauti deficitinę prekę.
Štai į parduotuvę atvežė čekoslovakų gamybos batus. Aišku, kad kiekvienas sovietų pilietis troško tokių batų, bet be blato ir pažinčių galėdavo nusipirkti tik žieminius batus, panašius į veltinius, pravardžiuojamus „Proščaj junost“ („Sudie, jaunyste“), pagamintus fabrike „Bolševička“. Kadangi nei čekoslovakiškos, nei bulgariškos, nei rumuniškos geidžiamos avalynės nė su žiburiu nerasdavo prekybos salėje, nes perleisdavo jas savo geriems pažįstamiems ar spekuliantams už „šiek tiek“ didesnę kainą. Spekuliantai ar, kaip dabar juos vadintų „juodosios rinkos prekeiviai“, veždavo šias prekes į Sovietų Sąjungos miestus, kur parduodavo sendaikčių turguose jau už daug didesnę kainą.
Sovietmečiu sėkmingai gyvavo ir kitas populiarus metodas prekyboje – „apsverti“ pirkėją. Tai yra pridėdavo papildomo svorio, naudojo magnetus arba svarstykles pareguliuodavo norima kryptimi.
Dar daugiau mulkintojų darbavosi viešojo maitinimo įstaigose. Pavyzdžiui, valgyklose grietinei skystinti dažnai buvo naudojamas kefyras, o likutis – parsinešamas namo.
Sukčiaudavo ir su pienu. Beje, į jį buvo įberiama šlakelis sodos, kad greitai nesugestų. Vis dėlto dalis pieno buvo nurašomas kaip surūgęs, nors iš tikrųjų jis taip pat buvo parsinešamas namo.
Buvo ir paprastesnių metodų – tiesiog mažiau įdėti ar visai neįdėti atitinkamų ingredientų į patiekalus arba sumažinti žuvies ar mėsos porciją. Atitinkamai likučiai atsidurdavo „nešikų“ krepšiuose. Pala, pala, bet ar ši giliai įsišaknijusi tradicija neišliko iki šiol?
Valgyklose arbata buvo vagiama įmantresniu būdu. Dalį arbatžolių atsidėdavo sau, o į puodą su silpnai užplikyta arbata, kuri labiau priminė šlapimą, įberdavo deginto cukraus. Tada puodas buvo uždedamas ant silpnos ugnies ir kurį laiką verdama. Gaudavosi tamsiai rudos spalvos skystis, primenantis stiprią arbatą, bet visiškai nepanaši į šviežiai užplikytą. Tiksliau, spalva panėšėjo į gelta ar hepatitu sergančio ligonio šlapimą.
Zoologijos sode ekskursijų vadovas turistams paaiškina, kad į dramblio dienos racioną įeina tam tikras skaičius kilogramų džiovintų abrikosų, slyvų, razinų ir obuolių. „Ir jis visa tai suėda? Kur jam telpa?“ – gūžčiojo pečiais atvykėliai. „Suėsti tai jis suėstų, bet kas jam duos?“ – atsakė pro šalį ėjęs sodo darbuotojas.
Bet ką galėjo pavogti eilinis mokytojas iš mokyklos? Suolą? Apskritai, mokslinčiai turėjo mažiau tokių galimybių. Kai studentai padėdavo nuimti burokų ar kopūstų derlių kolūkiuose, juos į laukus veždavo autobusais. Grįžtant autobusai buvo stabdomi, o prikimšti kopūstų maišai konfiskuojami. Buvo leidžiama pasiimti tik vieną ar dvi kopūstų galvas per dieną. Tai buvo tarsi savotiškas atlygis už jų vergišką darbą.
Tuo tarpu sovietinės medicinos darbuotojai tempė į namus vaistus, tvarsčius, vatą ir medicininį spiritą! Žinoma, galite paprieštarauti: ir kas, jei žmogus pasiėmė truputį – valstybė didžiulė, turtinga, ji nenuskurs. Ar didelis nuostolis, jei seselė iš darbo pasiėmė vaistų, tvarsčių ar vatos ritinėlį? Taip, iš pirmo žvilgsnio žala nėra didelė. Bet jei medicinos darbuotoja tvarsčių pasiima kone kasdien ir ne vieną, o du ar tris vienetus per pamainą. Kiek vien tvarsčių susidarytų per metus? O jei dar paskaičiuotumėte, kiek medicinos darbuotojų dirbo ligoninėse visoje Sovietų Sąjungoje?! Pamėginkite paskaičiuoti ir įsivaizduosite kiekius.
Vagystės išbujojo sovietinių respublikų vadovybės lygmeniu
Žinia, SSRS buvo kone visiško deficito šalis. Didžiąją sovietmečio dalį – maždaug nuo 1917 iki 1967 metų – trūko visko arba beveik visko. Todėl vadovaujantys kadrai turėjo daug didesnių galimybių praturtėti. Tarp jų ne tik partijos šulai, bet ir parduotuvių, gamyklų direktoriai, sandėlių vedėjai, prekių ekspertai.
Sovietų Sąjungos fanai mėgsta rėkauti: „Prie Stalino buvo geležinė tvarka!“. Melas! SSRS niekada nebuvo jokios tvarkos – nei prie Lenino, nei prie Stalino, nei valdant Chruščiovui, Brežnevui, Andropovui.
Leninas
FOTO: Shutterstock
Vagystės taip išbujojo sovietinių respublikų vadovybės lygmeniu, kad ohoho! Ką reiškia vien „Medvilnės byla“. Kasmet Uzbekistanas, kuriam vadovavo Uzbekistano SSR Komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius Šarafas Rašidovas, žadėjo „įvykdyti ir viršyti“ planą – per metus pagaminti brangiai tėvynei daugiau nei 6 milijonus tonų medvilnės. Ir jiems pavyko tą padaryti klastojant derliaus duomenis su šalies Centro komiteto vadovybės žinia. Taip susišlavė maišus pinigų už neegzistuojančią medvilnę!
Palyginimui, Uzbekistanas niekada nenuimdavo daugiau nei 4–4,5 milijono tonų medvilnės per metus. Tai reiškia, kad prirašoma buvo mažiausiai 1,5 milijono tonų per metus.
Tyrimo metu buvo iškelta apie 800 baudžiamųjų bylų, daugiau nei 4 tūkst. žmonių atsidūrė už grotų ir buvo nuteisti įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis.
Perskaičiavus į šiandienos kainas, kiekvienais metais Uzbekistano partijos grandai apvogdavo „brangią tėvynę“ maždaug 2–2,5 milijardo JAV dolerių!
Ir tai tik viena iš 15 sovietinių respublikų. Ir tik medvilnės reikalai!
Prieš kiek laiko Rusijos valstybinis socialinės ir politinės istorijos archyvas (RGASPI) paviešino naujai išslaptintus dokumentus – Vidaus reikalų ministerijos ir prokuratūros laiškus, siųstus SSKP Centro komiteto Administracinių, prekybos ir finansų skyriams nuo 1958 iki 1964 metų. Kas dvi ar tris dienas teisėsaugos institucijos pranešdavo Centro komitetui apie socialistinio turto grobstymų atvejus, rašo historicus.ru.
1964 metų liepą RSFSR viešosios tvarkos ministras V. Tigunovas Centriniam komitetui išsiuntė ataskaitą, kurioje išsamiai aprašė, kaip 34 metų mechanikas Michailovas ir jo 30 metų žmona dvejus metus Rostove prie Dono padirbinėjo troleibusų bilietus. Mechanikas namuose pasigamino metalinius atspaudus, o popierių pirko iš vietinės laikraščių spaustuvės. Tokiu būdu pora pasigamino daugiau nei 100 tūkst. bilietų, kuriuos pardavinėjo konduktoriams.
Milicijos ataskaitose iš įvairių Rusijos regionų nurodomas per kelis mėnesius už vagystes patrauktų asmenų skaičius. Vienoje ataskaitoje rašoma, kad buvo sulaikyta 15 tūkst., kitoje – jau 30 tūkst., o trečioje – 60 tūkst. Kaip matote, skaičiai augo kaip ant mielių.
Didžiausia bausmė – pašalinimas iš partijos
SSKP Centrinės revizijos komisijos narys nuo 1976 metų Anatolijus Černiajevas kruopščiai žymėjosi sąsiuvinyje šias visas gautas ataskaitas, vėliau pavadinęs jas „Černiajevo dienoraščiu“ ir išleidęs knygą. Joje atskleidžiama nemažai informacijos apie „uždarų“ Centro komiteto laiškų ir slaptų ataskaitų, kurias gaudavo ribotas žmonių ratas, ir kuriuose pateikti realūs skaičiai, iliustruojantys vagysčių mastą Brežnevo laikais, rašo history.wikireading.ru.
„Praėjusį antradienį Centro komiteto sekretoriatas svarstė „vagysčių transporte“ klausimą. Mane tiesiogine prasme nupurtė drebulys iš gėdos ir pasibaisėjimo. Centro komiteto komisija, pirmininkaujama Kapitonovo, dirbo tris mėnesius. Ir štai ką ji pranešė sekretoriatui: vagysčių skaičius per dvejus metus padvigubėjo, pavogtų prekių skaičius išaugo keturis kartus, 40 proc. vagių yra patys geležinkelio darbuotojai, 60 proc. vagių yra transporto gamybos darbuotojai“, – rašė CK Revizijos komisijos narys 1977 metais.
Anot jo, tais metais VAZ gamykloje prisikaupė 9–11 tūkst. automobilių, nes jų negalima buvo parduoti į užsienį dėl išvogtų detalių. 30 proc. „Žiguli“ automobilių buvo grąžinti VAZ gamyklai, nes jie atkeliavo pusiau išardyti. 25 proc. traktorių ir žemės ūkio technikos taip pat buvo nepilnos komplektacijos.
„Vidaus reikalų viceministras pranešė, kad 1970 metais buvo sugauta vagiančių 4 tūkst. geležinkelio darbuotojų, o 1979 metais – 11 tūkst.! Tai tik sugauti asmenys. O kiek yra tokių, kurie nebuvo nutverti?“ – rašo dienoraščio autorius.
Černiajevo pastebėjimais, jam labiausiai buvo gėda dėl to, kad įvairaus rango partijos lyderiai buvo tiesiogiai prikišę rankas prie daugelį nusikaltimų. Sovietų Sąjungos Centro komiteto ir Komunistų partijos organizacinio skyriaus biuletenyje, išleistame „tik tarnybiniam naudojimui“, pažymėta, kad daugelis Murmansko ir Archangelsko sričių rajonų, vykdomųjų ir miestų komitetų pavaduotojai, skyrių vedėjai, taip pat įvairių trestų ir asociacijų vadovai bei kiti viršininkai, turėję galimybę be eilės nusipirkti naujausio modelio „Žigulius“ ar „Volgą“, gaudavo didžiulį pelną perpardavę šiuos automobilius. Ir tik vienas Murmansko miesto partijos komiteto propagandos skyriaus viršininko pavaduotojas buvo pašalintas iš SSKP. Likusieji išsisuko su papeikimais.
Kaip manote, ir ką gi vogdavo iš VAZ gamyklos? Nepatikėsite, bet štai ką buvo galima pamatyti vieno šios gamyklos darbininko sandėliuke: nerūdijančio plieno grąžtus, įvairių rūšių švitrinį popierių, adatinių dildžių rinkinį, sidabru dengtus varžtus ir veržles, sriegiklius ir matricas sriegiams pjauti, kaltus, brangią chromuotą vielą ir įvairias metalo atraižas. Galite paklausti, kam jam viso to reikėjo? Mat jis meistravo namuose. Beveik visus baldus pats pasigamino, o moterims iš baltos vielos gamino papuošalus. Beje, indaujoje stovėjo mašinos turbinų mentės – vietoje tais laikais labai madingų porcelianinių dramblių, atvežtų iš užsienio.
Automobilių dalys buvo vagiamos tokiais kiekiais, kad, pavyzdžiui, kai vėl pritrūkdavo nuolat gendančių „Žiguliams“ skirtų paskirstymo velenų, jų buvo galima laisvai nusipirkti bet kuriame šalies sendaikčių turguje.
Krovininiai vagonai nuo neatmenamų laikų nebuvo rakinami spynomis. Žinoma, ne dėl to, kad būtų pametę raktus, jų durys buvo paprasčiausiai užplombuojamos. Geležinkelio darbuotojai puikiai žinojo, kaip nulaužti skardines plombas, šį bei tą pavogti iš vagonų ir vėl jas užsandarinti. Pabėgiai, kaip žinote, puikiai tinka šiltnamių, pirčių ir net ištisų vasarnamių pamatams.
Kolūkiečiai irgi vogė viską, ką galėjo, įskaitant mėšlą. Tai buvo viena populiariausių prekių tarp vasarotojų. Pasakojama, kad už vagoną mėšlo mokėjo 50–100 rublių.
Sovietinės vagystės viršūnė – pogrindinė gamyba
Taksi vairuotojai buvo vieni „kiečiausių“ vagių. Jie vogė pinigus neįjungdami skaitiklio. Be to, darė „biznį“ su degalais ir atsarginėmis dalimis.
Kadangi prekių ir paslaugų verkiant trūko, atsirado meistriukai, kurie padėjo užpildyti šią spragą. Jie vogė medžiagas iš gamyklų ir taisė sovietinį šlamštą.
Sovietmečiu bet koks elektros prietaisas turėjo polinkį greitai ir nuolat gesti. Šiais laikais esame įpratę prie minties, kad televizorius reikalingas tol, kol sugenda ir perkame naują. Tačiau sovietinis televizorius užsiožiuodavo mažiausiai kelis kartus per metus. Tada reikėjo laukti mėnesį ar net dar ilgiau, kol jis buvo suremontuojamas dirbtuvėse. Bet pasisekdavo tiems, kuriems pavykdavo susirasti meistrelį, suremontuojantį iš savo gamyklos pavogtais elektronikos dalių komponentais.
Chruščiovinių ir ne tik butų savininkai silpnas ir kreivas sovietines duris apklijuodavo iš pavogto dermantino ar apkaldavo iš baldams skirtų vinių, parsineštų iš darbo.
Sovietinės vagystės viršūnė buvo pogrindinė gamyba. Reikalas tas, kad anuomet nereikėjo reklamos, rinkodaros, prekės ženklo kūrimo ar kitų gudrybių, kad žmonės pirktų. Kadangi rubliai buvo š… vietoje, todėl buvo perkama viskas, kas bent kiek geriau atrodė, nei sovietinis GOST atitinkantis šlamštas. Pogrindžio meistrai gamino gėrybes, suprantama, iš vogtų medžiagų ir jas nelegaliai pardavinėjo turguje.
Sovietinės planinės gamybos epochoje, be prekių stygiaus, nepatikėsite, neretai kildavo problemų dėl perteklinių atsargų – Valstybinis plano komitetas nustatydavo ne tik prekių asortimentą, bet ir jų kiekį. O jei, pavyzdžiui, batai ir kojinės išeidavo iš mados, juos buvo galima gaminti dar dvejus metus. O po to dar ketverius metus pardavinėti jei ne sostinės, tai regionų ar kaimiškų vietovių parduotuvėse.
Kad vagystės yra nusikaltimas, patvirtina ir baudžiamasis kodeksas. Tačiau vieni nesmerkė tų, kurie vogė iš valstybės, nes buvo įsitikinę, kad ji atėmė iš savo piliečių visą turtą ir įžūliai pasisavino.
Kiti manė, kad SSRS plačiai paplito vagystės dėl to, jog nebuvo šeimininkų, o piliečiai paversti elgetomis be skatiko kišenėje. Treti bandė užstoti valstybę, aiškindami, kad sovietų piliečiai – vieninteliai pasaulyje gyvena pusvelčiui jiems suteiktame už dyką valstybiniame bute. Dirba irgi valstybinėse gamyklose, įstaigose ar organizacijose ir gauna pastovią algą. Mokslai vaikams – taip pat už dyką. Medicina irgi nemokama.
Jei mėginsite paprieštarauti, kad dabar vagysčių galybę kartų daugiau, ko gero, būsite teisūs. Bet kaip sustabdyti žmones nuo, pavyzdžiui, PVM grobstymo, jei beveik šimtmetį gyveno sąlygomis, kai „šiek tiek“ pavogti iš valstybės šeimai buvo kone šventas reikalas. Tikriausiai prireiks dar vieno šimtmečio, kad buvusios SSRS piliečiai atprastų vogti. Suprastų, kad valstybė nėra melžiama karvė. Ir kad bent kiek sumažėtų išlaikytinių armija.
Šaltinis: DELFI.LT
