Tatjana – paramos fondo „Tuk tuk širdele“, padedančio mamoms išgyventi vaikų netektį, herojė. Jos kelias buvo sunkus – tiek daug jau išgyventa, kad šiandien moteris sako, jog jai jau niekas nebebaisu. Ne todėl, kad nebeskauda, o todėl, kad ji jau žino, kiek gali iškęsti.
Savo istorija moteris dalijosi laidoje „TV Pagalba“.
Tatjana turėjo du sūnus – Andrių ir Arną. Arnas buvo jauniausias, jis aktyviai sportavo ir svajojo tapti kariu.
„Gyvenome puikiai, atrodė, kad netrūko nieko. Keliavome, džiaugėmės“, – apie tai, koks buvo jų gyvenimas, prisiminė Tatjana.
Sūnaus svajonė tapti kariu
Kai šalia buvo sūnus, gyvenimas tapdavo pilnas. Pasak moters, šviesiausia būdavo savaitgaliais – bendri pusryčiai, juokas, sūnaus balsas, skambantis namuose. Šios dienos liudijo laimę. Šiandien Tatjana kartais vengia tų vietų, kur šeima leisdavo laiką kartu – jose per daug prisiminimų.
Arnas augo apsuptas pasitikėjimo ir tikėjimo. Jo svajonė tapti kariškiu buvo rimtas ir apgalvotas pasirinkimas – apie karinę tarnybą jis išmanė daugiau nei daugelis suaugusiųjų. Būdamas vos vienuolikos, Arnas tapo Šaulių sąjungos nariu, vėliau įstojo į Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų. Ten jo dienos buvo intensyvios, kupinos disciplinos ir pastangų.
Ir tada nutiko tai, ko motinos širdis niekada nenorėtų patirti.
„Sveikata jis pasiskundė vieną kartą penktoje klasėje, kad jam skauda nugarytę. Nuvažiavom pas gydytojus, pažiūrėjo ir viską nurašė staigiam augimui. Paskui jam pradėjo skaudėti kairę koją. Ant kojos iškilo guziukas. Tada prasidėjo naktiniai skausmai. Ta nuojauta atėjo, kai nugirdau sesutes kalbant, jog mus reikia perkelti iš vaikų skyriaus į onkologinį.
Paskui gydytoja pasikvietė mane, net ir psichologė ėjo kartu. Pasakė, kad mums jau ketvirta stadija. Neklausiau nieko, nei kaip, nei ką, nei kada prasidėjo“, – skaudžią istoriją prisiminė Tatjana.
Sunki diagnozė ir kova dėl gyvenimo
Sūnaus diagnozė – sarkoma. Tai retas vėžio tipas, prasidedantis organizmo jungiamuosiuose ir atraminiuose audiniuose. Jis sudaro mažiau nei vieną procentą visų naujų vėžio atvejų.
„Bet, sakau, gydymas yra? Mes viską įveiksim. Nei svoris jam nekrito, valgė normaliai. Nebuvo jokių ryškių simptomų“, – apie staigią Arno ligą pasakojo mama.
Sunki diagnozė nepalaužė nei mamos, nei tėčio tikėjimo, kad sūnus pasveiks. Net jei ir tektų amputuoti koją, svarbiausia tėvams buvo šalia savęs turėti mylimą sūnų.
„Optimizmas degė iki tos dienos, kai jį išvežė į reanimaciją. Jam pradėjo rūgštėti kraujas. Mes dar atsikėlėm, pusryčiavom. Bet kai išvežė į reanimaciją, tada pasidarė labai baisu. Mes tada dar su juo atsisveikinom – jis paklausė: ar gali mane apsikabinti? Ir šis prašymas buvo kitoks“, – graudinosi mama.
Atsisveikinimas su sūnumi: „Palaidojom kaip mažą kareivį“
Tą vakarą gydytojas tėvams paaiškino, kad ligos židiniai nuo kojų pakilo aukštyn ir jau pasiekė žandikaulį. Sūnus dar kvėpavo pats, tačiau buvo tik laiko klausimas, kada nebekvėpuos. Po to reikės priimti sprendimą – ar prijungti Arną prie kvėpavimo aparatų, ar su juo atsisveikinti. Šokiruotiems tėvams specialistai paaiškino, kad su aparatais berniuko gyvenimą būtų galima pratęsti ilgiausiai mėnesiui, tačiau tai būtų mėnuo, praleistas reanimacijoje, stebint silpstantį sūnų.
Gydytojai sakė, kad Arnui gyventi liko nedaug, tačiau nebuvo aišku kiek. Tatjana pakvietė giminaičius, kad jie dar spėtų jį aplankyti. Paskutinis kartu su Arnu pasiliko vyresnis brolis Andrius. Jam išvykus, vos po kelių minučių prasidėjo didžiausias šeimos košmaras:
„Penkių minučių bėgyje visi rodikliai ėmė kristi. Tuo metu buvo seselė Roberta – ji gali būti vaikų angelas – ji rūpinasi, užjaučia. Daugiausiai 10–15 minučių praėjo, kai atėjo gydytojas ir paklausė, ką dabar darom – ar gaivinti, ar… Padėjau ranką ant jo širdelės ir tuk… tuk… tų aparatų garsas. Paskutinis įkvėpimas ir išriedėjo jam dvi ašaros. Dar ir dabar pagalvoju, ką galėjo ašaros reikšti, ar kad jis irgi atsisveikina? Tuo metu man dingo visos ašaros“, – pasakojo Tatjana.
„Ar gali pasiruošti savo vaiko mirčiai? Negali. Aš jį laikiau už rankos tas leidžiamas 2 valandas. Kiek mes prabuvom, tu jauti, kaip jo ranka vėsta. <…> Mes jį palaidojom kaip mažą kareivį, aprengėm jo uniforma“, – praėjus vos keturiems mėnesiams po atsisveikinimo, drąsiai kalbėjo mama.
Tatjana prisipažįsta, kad iki šiol jaučia tuštumą. Buvo kilusių minčių apie savo gyvybės atėmimą, norą dar labiau save skandinti liūdesyje – skaityti liūdnas knygas ir dar daugiau verkti. Visgi moteris pradėjo ieškoti, kas galėtų padėti. Taip ji atrado paramos fondą „Tuk tuk širdele“.
Šaltinis: tv3.lt
